Aurimo nesėkmės arba kodėl visą savaitę nebuvo post’ų?

Sveiki, mano ištikimieji skaitytojai, kurie ilgai ilgai laukėte iš manęs post’o, o jo kaip nebuvo taip nebuvo. Atėjo laikas pripasakoti visko tiek, kad ojojoj… Taigi įtempkit pavargusias akeles bei kitus organus, ištempkit auseles ir klausykit:

Praeitą savaitę turėjau važiuoti į debatų turnyrą Brėmene (Jacobs university). Dieną prieš išvažiavimą kaip tik sedėjau ir rašiau apie tai žinutę į blog’ą. Deja, kažkodėl laptopas buvo niurzga ir nenorėjo pagauti belaidžio interneto, todėl teko post’ą rašyti “Word” teksto redaktoriuje, su sąlyga, kad vėliau perkrausiu kompą ir tada bandysiu “prisijungti” prie pasaulinio tinklo. Kaip tariau, taip ir padariau - perkroviau kompiuterį… Deja… jis jau nebeatsibudo… Užsikraudavo TOSHIBA logotipas, parodydavo WINDOWS vėliavėlę ir tada - išsijungdavo…

Buvau be galo sutrikęs ir susinervinęs. Bandžiau jį gaivinti kokius 74 kartus - ir bergždžiai… Tai ką padarysi - ėmiau ieškoti garantinio remonto. Gerai, kad draugas (Aurimas) padėjo su UBUNTU CD. Supratau, kad su kietu disku viskas gerai. Problema, kaip visada - VISTA. Susiradau recovery cd ir ėmiau perintstaliavinėti. Tai dariau visą laiką iki pat kelionės… Net nespėjau padoriai susiruošti… Važiavau į Vokietiją kaip į kokį Akropolį (čia Ozo gatvėj)…

Beje viskas pavyko gana neblogai, išskyrus tai, kad didelė dalis duomenų dingo… Tokia jau dalia… Bet patikėkit čia ne viskas… Po kelionės vėl atsitiko beveik tokia pati bėda su laptopu ir …….. dingo VISKAS!!! Bet nenoriu užbėgti įvykiams užu akių - apie viską paeiliui…

Į Vokietiją važiavom 8-se 8-viečiame Mercedes van’e. Mūsų būta 6 vyrai ir viso labo 2 moteriškės. Kelionėje netrūko nei pokštų, nei alkoholio, o kelionė truko 22 valandas. Ypač nustebino Lenkija - beveik nebuvo duobių… Buvau šokiruotas… Brėmene tik atvažiavę 2.5 val. ieškojome nemokamos parkavimo vietos (kaip ir pridera žmonėms iš Rytų Europos). Už benziną ieškant tos vietos sumokėjom 5 kartus daugiau nei už mokamą stovimą vietą.. Tada valgėm keistą patiekalą pigiam restorane. Patiekalas vadinosi “Giros Pitta” ir jo esmė - maža bandelė su 3 kartais daugiau mėsos. Mėsos buvo taip daug, kad net buvo sunku ryti…

Paskui nuvykome į studentų “koledžą” (VIP bendrabutis) gerti. Ten gerti nebuvo galima, bet mes juk iš Rytų Europos. Ten buvo visokių žaidimų ir visko įdomaus, ypač juodaodžių. Juodaodžiai žiūrėjo “Bundesliga” ir gėrė pieną. Mes gėrėm alų ir žaidėm pool’ą. Buvo smagu, bet nejauku (bendrabutyje baltieji sudarė labai mažą mažumą…)

Pirmą naktį teko nakvoti Jacobs University studentų kaimelyje pas vieną Rūmūną, kuris gyveno kartu su žmogumi iš Irano (iranietis visą laiką vaikščiojo po namus su pižama). Miegojau viename kambaryje su savo debatavimo (ir tik debatavimo) partnere Zane, nes ją Vokiečiai palaikė vyru (pas juos yra panašus vyriškas vardas). Dar ten buvo katinas, kurio vardas buvo “šniūras” ir jis mane labai draskė. Vieną akimirką gulėdamas net pagalvojau - “Kas čia per nesąmonė?”. Jaučiausi kaip nevykusiame sapne.

Ryte suvalgiau jogurto ir išėjau į turnyrą. Turnyras šiaip sekėsi labai blogai, nes mano partnerė nors ir kalba geriau už mane (mokosi mokykloje anglų kalba) išaiškėjo esanti buka kaip juodaodė višta. Per visą turnyrą sugalvojo vos 2 argumentus (kai viso sugalvota buvo apie 30)… Todėl nenuostabu, kad nieko nelaimėjome. Nesugebėjau vienas ištempti komandos, todėl nusigėriau ir pradėjau stipriai rūkyti…

to be continued……. (toliau bus tik geriau)

Klausimas pabaigai: Jeigu teisme teisėjas yra juodaodis, tai ar galima į jį kreiptis: “Jūsų šviesybe!”?

Grįžliava namolio arba nemalonūs kvapai

Grįžau Rygon. Galėčiau būti liūdnas, bet jau pripratau (kaip ir katinas kryžiuojamas pripranta). Prieš išvažiuodamas Panevežio „Babilono“ Hesburger‘yje suvalgiau kažkokį kompleksą, nuo kurio buvo labai džiugu. Taip džiugu, kad net norėjosi tą džiaugsmą išleisti į išorę artimiausiame tualete. Be to, važiuojant autobusu (Ecolines) teko sedėti prie tualeto. Tuo tarpu priekyje manęs sedėjo kažkokie lenkai ir gėrė labai daug lenkiško alaus. Jie dažnai ėjo į tualetą, todėl visame autobuse pasklido šlapimo kvapas (kaip ir „Reaktors“ pirtyje). Visi šie faktoriai skatino mane gerti mineralinį ir įsivaizduoti gražius dalykus, kurie neskatina skysčių ir tirščių išleidimo per burną.

Grįžęs namo nieko gyvesnio (be 3 dienas paliktų spaghetti) neradau. Tik krūvą naujų baldų, prisuktą lentyną ir kabliuką vonioje (no more porno in our flat). Čia mano kambarioko tėtis padirbėjo ko gero, nes Ignas kažką porino apie tai. „Ačiū, Igno tėti!!!“. Bet ilgai nesidžiaugiau, nes reikėjo utilizuoti keistą tvarinį, kuris susidarė iš pagulėjusių spagečių. Jo kvapas buvo fekalijų ir vėmimo nuo samanės kvapo mišinio, parūgusio ir užpilto Hesburger‘io padažu. Plauti sekėsi sunkiai nes labai vimdė. Daugiau niekada nepaliksių maisto prieš išvažiuodamas namo.

Šiandien dar turėjau rytojaus debatų sesijai paruošti prezentaciją apie ką nors, kas suteiktų naudos debatininkams. Apie 3 valandas gaišau, kad sugalvočiau apie ką daryt prezentaciją, o per 2 kažkur padariau jąją. Toks laiko pasiskirstymas nėra svetimas: beveik visur su kuo šiuomet tenka susidurti, planuoti tenka kelis kartus ilgiau nei daryti. Pvz.: ryte, nuskambėjus žadintuvui, labai ilgai planuoju keltis… Ech, einu ko gero miegoti. Miegas šiandien – mano antras didžiausias malonumas… O kas pirmas?… Atspėkit patys… Kas atspės pirmas – gaus siurprizą-alkoholį…

Penktadienio prezentacijos Panevežy…

Penktadienis mūsų mokykloje – Ambasadors Day. Nevyko paskaitos (kas būna retai), o dauguma pirmakursių darė prezentacijas įvairiose mokyklose apie mūsų išskirtinę mokyklą. Man, kartu su draugu-kolega Karoliu, teko Aukštaitijos ir sportinės aprangos sostinė – Panevėžys. Turėjome daryti prezentacijas 5-oje vidurinėje ir Juozo Balčikonio gimnazijoje.

Keltis teko anksti – 6 val. ryto. Turint galvoje tai, kad dar nemažai buvo iš vakaro privakarota, toks ankstumas tampa dar labiau ankstesnis. Susiruošiau (apsirėdžiau kostiumą) ir laukiau savo partnerio namie. Autobusas iš Rygos stoties turėjo išvažiuoti apie 8 val. ryto.

7:20 jo dar nebuvo. Įtakos galbūt turėjo vakarykštis pasivaikščiojimas po naktinę-rytinę Rygą. Pats miegot nuėjau apie 3:52. Jo telefonas buvo išjungtas (arba bent įdėta viena iš krūvos kortelių, kurios numerio nežinau). Tai šiek tiek be galo nuliūdino, nes jau reikėjo žingsniuoti į autobusą, kas ko gero reiškė, kad prezentacijas turėsiu daryti vienas ir be jokių papildomų priemonių (dovanos etc.). Dar patikrinau jo buvimą mokykloje, bet žymių neaptikau. Ėjau į stotį ir mintyse keiksnojau pastarąjį slaviškai. Pagrindinė problema buvo tai, kad jo užduotis buvo susitarti dėl prezentacijų laikų ir išsiaiškinti kaip į tas mokyklas nueiti. Turėjau vykti nežinodamas kada ir kur, turėdamas tik laptopą su prezentacija.

7:57 buvau stotyje. Kasose man paklausus bilieto į Panevėžy pasakė, kad vienas už 3 min. išvažiuoja, bet jei nespėsiu – pinigų atgal neatiduos. Kadangi tai buvo vienintelis būdas spėti laiku į Panevėžį – bilietą nusipirkau ir bėgau iki autobuso. Kai jį pamačiau, jis jau buvo pradedąs važiuoti. Man pribėgus ir pabeldus – duris vairuotojas atidarė, tačiau buvo itin piktas ir estas. Atsisėdau ir supratau, kad skubu į nežinią. Toliau reguliariai skambinau Karoliui, bet rezultatas buvo netikęs. Tiesa, vienu metu jį buvo pradėję kviesti, tačiau po penkių pyptelėjimų pasigirdo užimtumo signalas. Bandžiau eiti per aplinkui skambinėdamas visiems, kas gali žinoti kaip su juo susisiekti.

9:45 partneris man paskambino… Jo būta tik ką atsikėlusio. Jis man pasakė į kokią mokyklą man eiti pirmiausia. Aš irgi jam pasakiau, kur jam eiti… Bent jau sužinojau apie nežinią ir ji tapo šiokia tokia žinia. Išlipęs Panevėžy paskambinau pažįstamiems, kilusiems iš šio miesto, ir išsiaiškinau kaip rasti tas mokyklas.

10:30 jau buvau 5-oje vidurinėje. Mane sutiko kaip kokią užsienio delegaciją. Supažindino su administracija, pavaišino arbata, pietumis ir pokalbiu. Prezentacija prasidėjo 12:00 aktų salėje, dalyvavo apie 60 per prievartą suvarytų moksleivių. Kalbėjau apie valandą, ganėtinai pavargau. Vienam kalbėti sunku. Prizų ir atmintinių nebuvo, todėl moksleiviai liko nieko nepešę; gavo tik informacijos…

13:23 partneris man paskambino… Jo būtą tik ką atvažiavusio į Panevėžį. Susitikome, kaip bebūtų keista, be jėgos panaudojimo. Aišku, keiksmažodžių nebuvo išvengta. Bent jau pagaliau turėjome visą atributiką, kurios iš tikro reikėjo prezentacijoje. Ėjome link J. Balčikonio gimnazijos: aš buvau neišsimiegojęs, todėl reguliariai nekonstruktyviai kritikavau išsimiegojusią kolegą (žinau, kad negražu, bet maniau, kad turėjau teisėtą teisę taip daryti). Ėjome pro užšalusią senvagę, šalia kurios buvo susirietusio ir rašančio dieduko - J. Balčikonio paminklas.

15:00 darėme prezentaciją J. Balčikonio gimnazijoje. Žmonės buvo nesuvaryti per prievartą, todėl jų buvo 15. Gimnazijos direktoriaus būta labai šnekaus ir greitai kalbančio. Moksleivių prezidentas aprodė gimnaziją (jinai graži, kaip gražus muziejus). Vėliau lygiai tas pačias vietas dar kartą aprodė ir mokyklos direktorius. Davė dovanų – 2005 metų Lietuvos ekonomikos prognozių kompaktą ir lankstinuką apie mokyklą.

Tai vatai taip praėjo Ambasadors Day. Keista būtų taip užbaigti pasakojimą (be jokios išvados ir pan.), bet aš ir pats keistas. Todėl - pabaiga.

Sportas - sveikata. Daug sporto - … geriau jau sportas

Reguliariai lankau sporto klubą. Po 12 val. mokslo ir studijų – tai vienintelis dalykas, kas neleidžia nuvažiuoti stogeliui tolėliau. Turiu draugą (Juliau, ar nori, kad neminėčiau tavo vardo?), kuris yra šiek tiek patyręs sporto meistras ir mane pamoko šio meno. Visąlaik iki šiol sportuodamas tai tik štangą kilnodavau ir didindavausi krūtis (netgi išmokau jas judint). Su draugu – viskas kitaip. Užvakar – 2ceps&3ceps, vakar – back&shoulders, o šiandiem mano mėgiamiausios – krūtys. Bet po trečios dienos sporto jaučiuosi kaip pervažiuotas, sulaužytas bei šiek tiek skauda raumenius.

Žinau, organizmas (išskyrūs krūtis) yra nepratęs prie tokio didelio krūvio, ir nori nenori atsisako paklusti komandai „sportuot“. Šiandien į pabaigą netgi nebegalėjau virš galvos ištiesti rankų, nes jaučiau kaip man jas bekeliant lyg ir plyšta raumuo, kaip kokia pašluostė, kai dvi šuvos pešasi. Nusprendžiau. Gana. Šiandien. Na, gal ir rytoj. O poryt darysiu pritūpimus, nes važiuoju namo, o ten neturiu įrangos (tik štangą – krūtims). Bet mano krūtinės apimtis ir taip apie 107 cm, todėl nereikia gal persistengt. Pabaigus sportavimą (dažniausia priežastis – atsibodimas arba laiko nebuvimingumas) gali paskui netyčia tekti pradėti nešioti moteriškų apatinių viršutinę dalį. Todėl – pritūpimai.

Dar turiu idėją, kaip sutaupyti pinigų ant sporto klubo (dabar moku nemažą sumą, kurios nesinori atskleisti dėl jos nemažumo studentui). Reikia sukurti SSE Riga štangistų rinktinę („krūtieji“ vyrai). Tokios nėra ir niekada nebuvo. Tokiam sportui artimiausia rinktinė buvo berods frisbio (žaidimo kuriame reikia mėtyti lėkštę ir stumdyti mergaites). Kiek girdėjau, reikia parašyti projektą ir suburti daugiau žmonių šiam reikalui – štangos – praeities, dabarties ir ateities sportas. Galėtume dalyvauti varžybose ir ginti savo mokyklėlės garbę. O svarbiausia – nereiktų mokėti už sportą.

Ir pabaigai klausimas: Kas geriau (čia vyrui): ar stiprus pilvo presas, bet silpnos rankos, ar stipriai nemažas pilvukas ir stiprios rankos (bei krūtys (bet krūtys tai čia vyriškos – nekabančios))

Per didžiulis gyvenimo greitis

Šiuo metu pas mano gyvenimą atėjo toks tarpsnis, tai visiškai visukiškiausiai neužtenka viskm laiko. Vos atsikėlęs įsėdu į tokį traukinuką, kuris lekia ne kaip mažytis garvežiukas, o kaip koks didžiulis lokomotyvas. Ir vos tik prašvinta – greitis prisilygina šviesos greičiui ir nieko nespėju padaryti. Tas „nieko“ yra ganėtinai sąlyginis – tai, ką šiandien padariau sunkiai beišvardinčiau pavardžiui, bet tokia gi žmogau prigimtis – vis mažai ir mažai; kažką pasiekei – pasidžiauk kelias sekundes, nes jau galvoje kirbždenasi ir trankosi kitas ketinimas ir kitas noras, didesnis ir šaunesnis nei prieš tai buvęs.

Ir kam buvo reikalinga ta techninę pažanga – gyventume, kaip bezdžionės safaryje: rūpėtų tik pamiegot, pavalgyt ir padraugaut su kitalyčiais. Ir to užtektų – norai juk nedideli, ir net norint šiek tiek daugiau išlaikomas jų masto mažumas. Kartais man ir norisi pasakyti – tebūnie prakeikta ta diena, kai kažkokia BEZDŽIONĖ išsigimė ir tapo vos vos vos šiektiek truputėlį protingesnė ir paėmė lazdą nusimušti bananui nuo palmės!!!! Tą akimirką jinai ir pradėjo techninę pažangą. Po to sekė aštri lazda, kopėčios, liftas, malūnsparnis, AIDS…

Och kaip kartais norėtųsi, kad viskas šiek tiek sustotų. Bet valandėlei, bent 60 minučių, bent 3600 sekundžių, bent 3600000 milisekundžių… Net dabar, kai jau lyg ir nebeskubu ir radau laisvesnių akimirkų parašyti post‘ą į blog‘ą, suprantu, kad su kiekvienu žodžiu parašytų į šią žinute, su kiekviena sekunde, su kiekviena mintimi mano neužilgai būsimo miego kiekis mažėja… mažėja… Todėl ir net neskubėdamas galvoju apie ateitį ir apie tą atatrankos tašką – laiką kada rytoj (t.y. šiandien) reiks keltis. Laiką, kada vėl įsėsiu į lokomotyvą ir šviesos greičiu judėsiu toliau besiskųsdamas, kad nieko nespėju… trūksta miego… neužtenka to ko turiu… KVAILA BEZDŽIONĖ!!!

Interviu su Edvinu (Ekonomika, Kaunas) ir Artūru (Medicina, Vilnius)

Edvinas ir Artūras yra mano mokyklystės draugai, kartu ne kartą sedėdavome viename suole (pakaitom). Šie žmonės atvažiavo manęs aplankyti bei prisigerti. Interviu vyko gurkšnojant degtinę „Lithuanian“.

Q: Sveiki, mano blogo skaitovai jumis nepažįsta – gal galite 5 žodžiais prisistatyti?
A(E): tikiuosi infliacija smarkiai nepalies alkoholio rinkos
A(A): įspūdingas, mėgstu papus (dirbs plastiniu chirurgu), nemėgstų anekdotų apie korsetus
Q: Artūras, mėgstate keliauti – kur esate įdomiausiai nukeliavęs?
A(A): įdomiausiai aš tai pvz. esu nukeliavęs Raudondvario plente, ten man patiko Čebabinė prie Norfos.
Q: Edvinas, girdėjau dirbote Anglijoje. Ar uždirbote pinigų?
A(E): uždirbau
Q: Edvinai ir Artūrai, kaip jums Ryga?
A(E): čia galėtų būti apibūdinimas keliais žodžiais…
A(A): nu, tramvajus veža. Atšiaurus klimatas, tundra (Edvinas: kokia tau tundra, tu pažėk koks čia Dunojus teka… oj kaip ten jinai…) Nėra kur išgerti…
Q: Ką studijuojate?
A(E): Artūras atlieka felčerio kursus Vilniaus universitete.
A(A): Edvinas yra buhalteris (Edvinas: koks dar buhalteris? j** t*** m** kiek aš tau galiu pasakot apie…). Jis yra bugalteris (su g) skaičiuoja daug pinigų, nes turi daug pinigų. Domisi Zimbabvės ekonomika (infliacija virš 7000%)
Q: Girdėjau kad parūkote?
A(A): gryna teisybė.
Q: Edvinai, gyvenate Kaune. Ar jau spėjote susipažinti su miesto specifika?
A(E): O kas yra ta specifika? Kiekvienas atvažiavęs pamato apgriuvusius pastatus, ženklus apie krentančias plytas. O konkrečiai su forsais, dar neteko rimtai susitikt. Dabar ant pavasario planuoju pirkti treningus. Bet tokius rimtus treningus, kad atpažintų bachurai. Dabar rajone gyvenu, žiema, jie dabar ne taip žiūri. Šiaip reikia tik kelniu, treninginį megstinį turiu. Reiktų tik rudų kelnių, ir tada jau normaliai pritapčiau.
Q: Savo ruožtu Artūras gyvena Jėruzalėje (Vilniuje). Ar manote, kad Vilnius ir yra ta vieta, kur norėtum gyventi?
A(A): Vilnius – ne. Noragiškės – taip. Šiaip siekemybė – Buivydiškės. Medziukai prie širdies.
Q: Edvinas, esate stambus vyras. Gal turit patarimų, kaip žmonės galėtų sustambėti?
A(E): Alus, pica, vakarienei – keptos bulvės su dešrelėm, o prieš miegą – „Miau“ (negazuotas). Tiesa turiu receptą kaip ir suplonėt, bet nesinaudoju.
Q: Koks tas receptas?
A(E): Suplonėt?… Nu ką ten… Atvirkščiai viskas: negert „Miau“, bulvių nevalgyt, alaus negert… Ir daugiau sportuot. Kokrečiai – seksas. Ne daugiau, o dažniau.

Interviu vyko vartojant alkoholio, todėl nutrūko netikėtai. Likučius, ką radau ir įkėliau į blogą… KALBA NETAISYTA!!!

Mano draugas Ivanas ir jo laptopas

Case Study

Turiu draugą Ivaną, kuris kilęs nuo Estijos su stipriu rusišku prieskoniu. Gal net labiau tiktų apkeisti vietomis, bet tai nėra šio atvejo tyrimo esmė. Mes su juo dažnai juokaujamės ir mušamės („ant bairio“). Dažnai vienas kitą keikiam, stumdom, kumščiuojam, kojuojam, galvojam bei mėtom vienas į kitą kėdes ir kitą SSER inventorių. Vakar po eilinių muštynių Ivanas gana stipriai parkrito ant nugaros (o ant šiosios buvo kuprinė) su savimi nusinešdamas tris kėdes ant žemės. Jis šiek tiek sutriko, todėl nutarėm kovos nebetęsti (suprask: aš laimėjau). Atsisveikinome iš išėjome savo keliais.

Šiandien ryte mokykloje Ivanas liūdnu esto-rusišku veidu priėjo prie manęs ir pasakė rusiškai (mes su juo bendraujam tik šia kalba, tam kad tobulėčiau rusų kalboje, o jis netobulėtų anglų kalboje): „Vakar tu mane pastumdamas sulaužei mano laptopą. Šiandien nunešiau į taisyklą ir taisymas kainuos apie 25 LVL. Kadangi išdykavom abu – siūlau kaštus pasidalinti po lygiai…“. Tikrai jaučiausi kaltas – tai aš pradėjau mūsų ypatingąją trečiadieninę kovą, todėl tikrai nesipriešinau šioms papildomoms išlaidoms. Vis dėlto juk galėjo sulužti ir mano laptopas (tradiciškai aš irgi jį, kaip šarvus, nešiojau ant savęs). Susitariau pinigus jam atiduosiu, kai laptopas busiąs pataisytas.

Vakare jis atsinešė šiek tiek apkramtytą laptopą. Paklausiau, kiek jis sumokėjo už pataisymą. Jis atsakė, kad neims iš manęs pinigų. Tada paklausiau kodėl, į ką šaunusis rusaestis atsakė: „Nes neturiu čekio, todėl neturiu įrodymo“. Aš vistiek neatstojau ir tikinau jį, kad juo pasitikiu. Tada po kokio pusvalandžio jis pasakė, kad sumokėjo 25 LVL. Aš jam jau tiesiau atiduoti pinigėlius, kai jis paporino: „Šiandien neimsiu iš tavęs pinigų. Rytoj duok. Aš šiandien blogos nuotaikos…“ Tai mane galutinai sumėtė, kad pasimečiau kaip Žalgirio gynyba šiandien (kad tave kur CASK!!!). Jo poelgiams paaiškinti sugalvojau kelis galimus variantus:

1. Jis svarstė, ar teisinga imti iš manęs pinigus, nes manė, kad jis pats kaltas, jog nenusiėmė laptopo.
2. Jis tiesiog norėjo mane apgauti ir išvilioti pinigų, bet iš gymio buvo geras žmogus, todėl sutriko ir suabejojo.
3. Laptopo pataisymas kainavo žymiai daugiau ir jis galvoja, kad nepatikėsiu ir nesutiksiu taip brangiai mokėti be jokio įrodymo (pvz. porą šimtų litų atiduoti už kažką nėra labai entrepreneurship)

Todėl kreipiuosi į jus, mielieji skaitytojai, padėti išspręsti šią dilemą: kaip turėčiau pasielgti? (įtariu, kad ir rytoj jis nenorės imti pinigų, nes pilnatis etc.). Kadangi itin vertinu argumentus, norėčiau, kad jūsų patarimai būtų bent šiek tiek argumentuoti, o ne tik pvz: „Duok jam 200 LVL“.

Iš anksto dėkui už pagalbą sprendžiant kasdienes problemas.

Interviu su Vitalija (studijuojančia SSER Salonikai, Graikija)

Vitalija yra SSER studentė ką tik grįžusi iš Graikijos, kur nuvyko mainais (ERASMUS). Ji apsistojo pas mus iki savo skrydžio į Atėnus, kur praleis dar kelias mokslo savaites. Aš jau antrą kartą kaip tikras žurnalistas nutariau jąją užkalbinti.

Q: Labas Vitalija. Jau pribaiginėji SSE Rygą. Ar smagu?
A: Taip. Kai grįžau čia po kelionių, supratau, kad noriu mauti iš čia. O ko pasiilgsiu tai žmonių (red. past. draugų) ir ex-buto (red. past. šitame bute dabar gyvenu aš)
Q: Tu prieš tai studijavai ekonomiką (VU). Kodėl ne fiziką ar filologiją?
A: Nemėgstų bulls*** (red. past. pašnekovė neturi nieko pikto prieš filologus). Nemėgstų tokio tipo galvojimo. Fizika galvojau mokytis, norėjau laikyt valstybinį. Į ekonomiką stojau, nes nežinojau, kas tai yra, ir buvo smalsu bei išvis nežinojau kur stoti. VU sužinojau daugiau apie SSER ir persigalvojau…
Q: O, kaip įdomu… O tai kokią mokyklą baigei?
A: Nenoriu sakyt dėl žmonių reakcijos (red. past. Vilniaus Licėjus). Nemėgstu išankstinio žmonių nusistatymo (red. past. neigiamo nusistatymo). Visi mus laiko kitokiais…
Q: Per mainų programą išvažiavai į Graikiją. Ką davei mainais?
A: Kam daviau mainais? Kas čia per klausimas? Mainais daviau save. Dabar visi tik ir laukia, kol į Graikiją atvažiuosiu.
Q: Kaip Akropolis, Atėnuose, Graikijoje?
A: Tokio kaip pas mus nėra. Paveikslėliuose atrodo gražiau. Graikai stengiasi jį restauruoti, bet jame vistiek gražu: eini ir jauti istoriją. Mano kambariokė Akropolį pavadino šiukšlių krūva. Aš taip nemanau.
Q: Ar teisybė, ką žmonės kalba apie Atėnų demokratiją?
A: O ką jie kalba? Apie ką tu čia? Mano nuomone, ten per daug demokratijos. Visur demokratija. Salonikuose: „every week, every Wednesday there‘s a strike“. Mums net pakeitė kurso tvarkaraščius dėl tokio graikų pomėgio.
Q: Ilgos išvykos į svečias šalis pakeičia žmones. Ar manai, ar tau pavyko pasikeisti?
A: Taip. Pavyko. Nežinau į gerą ar į blogą. Daug ką supratau: nebegaliu sedėt vienoje vietoje.
Q: Negali sedėti, bet labai mėgsti žiūrėti LOST. Per paskutines 14 val. kiek serijų peržiūrėjai?
A: 9-ias (sumišo). Bet man labai patinka žiūrėti LOST. Siūlau visiems (atsikvėpė).
Q: Kokį labiausiai „crazy“ dalyką esi padariusi?
A: Paklausk mano bendrakursių… (red. past. paklausiu ) Pvz. kibirais laistėm vandenį vieni ant kitų po visą butą (red. past. po dabartinį mūsų butą, laistė dabartines mūsų grindis vandeniu).

Taigi ačiū Vitalijai už interviu. Jau greitai pas mus į butą turėtų atvažiuoti kino padangėje gerai žinomas, mano buvęs grupiokas, Mantautas Šulskus, laimėjęs “Pravda viena minutė 2007″ Grand Prix (http://youtube.com/watch?v=376yCVqRD_Y). Itin laukiu šio interviu.

Paverbavimas

Šiandien mane einantį į pasportavimo vietą užpuolė viena rusakalbė moteriškė. Jinai manęs slaviška tarme užklausė: „Kaip jūs manote, ar yra svarbu tikėti į Dievą?“. Atsakiau, kad taip (pats esu tikintis). Tuomet jinai pradėjo klausinėti įvairių dalykų iš Biblijos: kas yra Dievas, koks Dievo vardas, etc. Iš pradžių bandžiau atsakyti į josios klausimus, bet vėliau supratau – čia galo nebus ir jinai nuo manęs neatstos. Kad jinai nepriklauso manajai parapijai ir tuo labiau bažnyčiai (katalikų), supratau po jos interpretacijų bei pasisakymų; o ypač po mirtinos frazės-klausimo: „O ar žinote, kad Jėzus netikėjo ir niekur Biblijoje nebuvo paminėta reinkarnacija?“… Atsakiau tiesiog „taip“. Jinai paklausė: „O ar tai jums neatrodo keista?“. Atrėžiau, kad ne, nes į reinkarnaciją tiki induistai. Slavė sumišo. Bet greitai atmišo ir pasiūlė man žurnalų atspausdintų kirilica. Supratau – čia ne apklausa. Čia mane labai netikusiai verbuoja. Atsisakiau ir apsimečiau nemokąs skaityti kirilica (nors moku geriau nei rusas-trečiokas) ir atsisveikinau. Man benueinant jinai sušuko: „Dievas yra Jehova, o mes jo liudytojai…“ (ar kažką panašaus).

Pasidarė man gaila tos moteriškės. Nelinksmas jausmas turėtų būti, kai kažkoks treninguotas jaunuolis sutiktas gatvėje kaip potenciali auka, žlugdo (ar neigia) jos tikėjimą. Bet tiesą sakant, gal net labiau gaila, kad jos tikėjimas yra paremtas kažkuo, ko ji pati nežino. O gal ji tiesiog į nieką ir netikėjo? Tiesiog norėjo mane užverbuoti ir paskatinti mane savo palikimą (nors dar nieko gero neturiu) bei organus, užrašyti jai. Gal jinai tik labo viso aferistė? Na, dabar jau nebesužinosiu, galiu tik spėlioti. Linkiu tik, kad jinai nieko neapgautų – tai svarbiausia…

Latvių kalbos pamokėlės vol.3

Kadangi skaitytojai besaikiškai žingeidiškai reikalauja latvių kalbos pamokėlių, tai tęsiu savo mokymo programą. Oras pradeda šiltėti (mano Google termometras Rygoje rodo +1°C), vis daugiau žmonių pasirenka išvykas į gamtą, kaip savo vargano laisvalaikio praleidimo būdą. Todėl šiandien - latvių kalba iškylaujant.

Ekskursija – iškyla: eilinis išgėrimas prisivalgant, tik vietoje televizoriaus (ar muzikinio centro) čiurlena upelis arba šniokščia vėjas. Bet jei vėjas nepatinka, galima iki upelio atvaryti savo autotransportinę priemonę ir nustačius didžiausią garsą klausytis Rusijos klasikos.
Pleds – pledas: daiktas, kurį dedame ant žemės, kad nereiktų sėsti ant žolės.
Sviestmaize – sumuštinis: daiktas, kurį įdėjusios mamos savo vaikams į kuprines vietoje piniginės valiutos maistui, gauna didesnę garantiją, kad jų vaikas nepradės rūkyti ar nesės ant žolės.
Degvīns – degtinė: 40 laipsnių gėrimas, leidžiantis susilieti su gamta, dažniau būti arčiau žemės.
Speķis – lašiniai: kiaulės detalė, labiausiai tinkanti su degtine.
Auksts alus – šaltas alus: silpnesnis gėrimas, kuris vartojamas, kai yra karšta ir visai nesinori šiltos degtinės iš riebaluoto (nuo lašinių) stikliuko.
Cūkas ausis – kiaulės ausytės: kiaulės detalė, labiausiai tinkanti su šaltu alum.
Gruži – šiukšlės: iškylautojų papuošalai gamtai, siekiant pažymėti vietas, kur jau buvo iškylauta.
Ugunsgrēks – gaisras: atrakcija, kuria yra vainikuojama gera išvyka prie miško.

Na, šiandien tiek. Tikiuosi, kad mano pamokėlės padeda jums tobulėti. Kad ir kokie juokingi šie latviški žodžiai bebūtų – patikėkit: yra juokingesnių. Jų laukite kitose mano pamokėlėse.