Aurimo blog’as

July 17, 2008

Latvių kalbos pamokėlės vol. 5

Filed under: Uncategorized — Aurimas @ 10:34 am
Tags: , , , , , , ,

Labdien,

Kaip galėjote atspėti iš novatoriško pasisveikinimo – šiandien latvių kalbos pamokėlių laikas.
Kaip ir žadėjau kažkada – latvių kalba virtuvėje. Prieš tai tik sugriausiu vieną mitą, kurio manęs daugelis klausėt: ne, latviai nevalgo nei žirgų, nei arklių…

griķi – grikiai, džiaugsmingiausias patiekalas, kurio atsivalgiau pirmame kurse…
katls – puodas, daiktas, kuriame galima virti grikius, bet geriau nereikia… užtenka…
gaļa – mėsa, tai iš ko privalo susidaryti TIKRAS maistas… Ukrainoj (kai buvom Kyiv Spring 2008 debatų turnyre) net pusryčiams duodavo šašlyko su svogūnais…
dārzeņi – daržovės, tai, kas dažniausiai gadina TIKRĄ maistą… valgo tie, kas nemyli gyvūnų – suvalgo jų maistą ir šie priversti badauti…
pelmeņi – koldūnai, dar vienas dalykas, ko jau spėjau atsivalgyt…
ola – kiaušinis, daiktas iš kurio išsirita viščiukai… arba ne…
vista – višta, valgomas daiktas, kuris deda kiaušinius… tačiau, pas man kompiuteryje vista kiaušinių nededa… šiaip š*** mala… jau 3 kartus teko formatuot… kad ją kur…
makaroni – makaronai, … ech… dar vienas dalyk…….
pildījums – faršas, maltos karvės ir kiaulės… galima dėt ant makaronų…
sīpols – svogūnas, dalykas, kurį pjaustant galima apsiverkti, kaip laimėjus Mis Čekoslovakija konkursą…
burkāns – morka, … ee… nežinau… akim sveika…
konservants – konservantas, stebuklas, kuris priverčia pomidorą 4 savaites būti tinkamu vartoti… arba 4 metus (ir dar 4 prieš tai…) būti opozicijoj…
nazis – peilis, daiktas skirtas padėti pasidalinti dalykus: pyragėlį, obuolį, pinigus, telefonus…
kečups – kečupas, kad ir kas gavosi po Jūsų eksperimentavimo virtuvėje, jis padarys patiekalą valgomą studentams…

Tai tiek… gaminkit… iki kitų susitikimų…

Dienos citata: O kaip teisingai reikia tarti: Iranas ar Irakas?

July 9, 2008

G-g-g-g-uess Who’s Back (arba: “Cha, nelaukėt!?!”)

Filed under: Uncategorized — Aurimas @ 9:43 pm
Tags:

(Pradžioje mandagiai pasisveikinsiu)

Laba diena,

(O dabar pasakysiu tai kas iš tikro man ant širdies..)

Blemba AČIŪ visiems tiems kurie skaitė mano blogą net ir tada kai jis buvo beviltiškas bei 4 mėn. nebuvo atnaujinamas. Nustebau nežmogiškai… Ačiū ir už pakomentavimus, kurių nesitikėjau… Ačiū už tai, kad mano blog’o nenuhackin’o komunistinę simboliką mėgstantys piliečiai… (nors jie ir nežino apie mane ko gero…)

(Dabar ne mano verkšlenimai ir apie tai, dėl ko Jūs čia ir gaištat laiką - post’as)

Net Jūs net įsivaizduoti net neišgalėtumėte kiek visko prisikaupė pas man galvoj, širdy ir ant pilvo. Aišku 92.45% to yra visiškas mėšlo ir uogienės mišinys, todėl Jūs, mielieji skaitytojai, apie tai sužinosite nebent iš mano Skype, Facebook užrašų arba iš mano šaunuolių draugų ir nenoromis/romis įgytų priešų. Net nežinau nuo ko pradėti… Gal klauskit?… :)

Pajuokavau. Daugiau nejuokausiu. Blog‘as turi būti rimtas daiktas. Gi rimtoj organizacijoj praktiką atlieku… Tokioj rimtoj, kad pavadinimo neminėsiu, bet užtat rašysiu dažniau post’us… O gal kada ir paminėsiu būdamas neblaivesniškesnės būklės… Nenoriu pasidaryt nemėgstamas tarp ekonomistų, verslininkų ir panašaus nago-plauko žmonių, kuriuos domina tik Return on Equity (jei kas nesupranta, ką tai reiškia, tai tegul džiaugiasi nematerialistiniu ir nesugadintu savo pasaulėliu…)

Beje, itin įdomu, kad mano blog‘as visus tuos prastokiškus mėnesius tarnavo edukaciniais tikslai: populiariausi buvo “Latvių kalbos pamokėlių” post‘ai. Ką gi, yra šiokia tokia paklausa bus ir tokia šiokia pasiūla! Gal ne šiandien… Gal ne rytoj… Ir gal net ne šią savaitę… Bet pažadu - išmokysiu jus latviškai… Kaip koks Martinš Mazvids: “el i at tas ir LAT, vė i i tas ir VI, jot i a tas ir JA… Atkārtošana!…“. Reikia gi kad ir tos šalies istorija kada nors pagaliau prasidėtų…

Gyvenu dabar Vilniuj, pas vieną labai gerą draugą, bet prie Ak*****io… Vilnius yra miestas-jėga: kokius 14 kartų geresnis už Rygą (lat. Rīga, est. Riia). Ir bent du-kart geresnis už visus likusius Lietuvos miestus: Klaipėdą, Šiaulius, Panevėžį, Marijampolę, Telšius (žem. Telšē), Tauragę, Alytų, Visaginą (rus. Висагинас) ir t.t. Beje Visagine (rus. В Висагинасе) yra labai nerealiai gražios panelės (rus. тёлки), bet dėl radiacijos ir šiaip (yra priežasčių…) jis už Vilnių nėra geresnis.

Šiaip jau kokias 19 dienų kaip esu trumpalaikiškai atsisveikinęs su didžiuoju ir sunkiuoju sportu. Nerimstu. Reikia susirasti kokią vietą išsilieti. Kokią nors surūdijusią palėpę arba rūsį su štangom, padarytom iš seno traktoriaus ratų, kur nors Fabijoniškėse… Kad būčiau stiprus ir tvirtas kaip ir prieš 19 dienų…

Daug dar visko papasakočiau Jums, mielieji skaitytojai, dar šį vakarą, bet noriu palikti Jus susijaudinusius ir suintriguotus, laukiančius “a kas čia bus dar?” ir pan. Be to nenoriu ir išsisemti per greitai. Vis dėlto juk vasara, alkoholis, тёлки, etc.

Ikiūkštis…

March 5, 2008

Is this the end?…

Filed under: Uncategorized — Aurimas @ 12:11 am

Sveiki,

Nežinau, kiek esate atidūs - čia priklauso nuo jūsų asmeninės reakcijos - bet ko gero pastebėjote, kad nustojau rašyti žinutes… Pagrindinės to priežastys buvo kelios. Leiskite man jas visas nuoširdžiai beužuolankiškai išvardyti:

1. Laiko trūkumas: kaip ir visiems, kas kažką veikia šiame pasaulyje (ne tik medituoja), laiko trūksta ir man. Aišku, gal ir galėjau rasti extra pusvalandį, bet kai tempas toks, kai kiekvieną savaitę tenką laikyti po egzaminą, o tarp egzaminų tenka dar daug mokytis ir rašyti įvairius repport‘us - tas extra pusvalandis tampa nebe toks jau extra… Tai tiesiogiai mažina mano miego sąskaitą…

2. Idėjų trūkumas??? Ne. Pačių idėjų man niekada netruksta (juk yra daug pasaulyje tautų, religijų ir lyčių ant kurių galima išsilieti). Gal labiau tai buvo nenorėjimas rašyti iš reikalo. Galiu parašyti apie bet ką, bet kai supranti, kad rašai ne dėl to, kad nori, o dėl to, kad reikia… Nesinori to… Labai labai…

3. Skaitytojų pasyvumas. Čia tai nedidelė detalė, bet vistiek norisi parašius post’ą sulaukti komentaro… Deja… Retai taip…

3. Savęs realizacija. Paskaičiau kada savo post’us… Didžioji dalis yra visiškas mėšlas… Keista ir neaiški sarkastiška nuomonė… Su daug kvailu žodžių ir keistų bajerių… Velniop tai… Nebenoriu to rašyti. Noriu rašyti ką nors su gilesne prasme ir mintim… O tam neužtenka keliolikos minučių per dieną… Gal dar neužtenka proto… Bet jaučiu - rašyt sugebu, tik tam reikia skirti laiko… O dėl laiko tai žr. 1 punktas…

Kas iš to… Tiesiog oficialiai paskelbiu, kas daugumai ir taip buvo aišku: skelbiu pertrauką… Gal ta pertrauka tęsis savaitę… Gal mėnesį. Gal kelis (kol baigsis macroeconomics). Gal metus… Vasarą, kai reiks kokiam Hansabanke per praktiką pieštukus drožti ir kavą virti tvisai turėčiau grįžt…

Ačiū… Atsiprašau…

January 26, 2008

Penktadienio prezentacijos Panevežy…

Penktadienis mūsų mokykloje – Ambasadors Day. Nevyko paskaitos (kas būna retai), o dauguma pirmakursių darė prezentacijas įvairiose mokyklose apie mūsų išskirtinę mokyklą. Man, kartu su draugu-kolega Karoliu, teko Aukštaitijos ir sportinės aprangos sostinė – Panevėžys. Turėjome daryti prezentacijas 5-oje vidurinėje ir Juozo Balčikonio gimnazijoje.

Keltis teko anksti – 6 val. ryto. Turint galvoje tai, kad dar nemažai buvo iš vakaro privakarota, toks ankstumas tampa dar labiau ankstesnis. Susiruošiau (apsirėdžiau kostiumą) ir laukiau savo partnerio namie. Autobusas iš Rygos stoties turėjo išvažiuoti apie 8 val. ryto.

7:20 jo dar nebuvo. Įtakos galbūt turėjo vakarykštis pasivaikščiojimas po naktinę-rytinę Rygą. Pats miegot nuėjau apie 3:52. Jo telefonas buvo išjungtas (arba bent įdėta viena iš krūvos kortelių, kurios numerio nežinau). Tai šiek tiek be galo nuliūdino, nes jau reikėjo žingsniuoti į autobusą, kas ko gero reiškė, kad prezentacijas turėsiu daryti vienas ir be jokių papildomų priemonių (dovanos etc.). Dar patikrinau jo buvimą mokykloje, bet žymių neaptikau. Ėjau į stotį ir mintyse keiksnojau pastarąjį slaviškai. Pagrindinė problema buvo tai, kad jo užduotis buvo susitarti dėl prezentacijų laikų ir išsiaiškinti kaip į tas mokyklas nueiti. Turėjau vykti nežinodamas kada ir kur, turėdamas tik laptopą su prezentacija.

7:57 buvau stotyje. Kasose man paklausus bilieto į Panevėžy pasakė, kad vienas už 3 min. išvažiuoja, bet jei nespėsiu – pinigų atgal neatiduos. Kadangi tai buvo vienintelis būdas spėti laiku į Panevėžį – bilietą nusipirkau ir bėgau iki autobuso. Kai jį pamačiau, jis jau buvo pradedąs važiuoti. Man pribėgus ir pabeldus – duris vairuotojas atidarė, tačiau buvo itin piktas ir estas. Atsisėdau ir supratau, kad skubu į nežinią. Toliau reguliariai skambinau Karoliui, bet rezultatas buvo netikęs. Tiesa, vienu metu jį buvo pradėję kviesti, tačiau po penkių pyptelėjimų pasigirdo užimtumo signalas. Bandžiau eiti per aplinkui skambinėdamas visiems, kas gali žinoti kaip su juo susisiekti.

9:45 partneris man paskambino… Jo būta tik ką atsikėlusio. Jis man pasakė į kokią mokyklą man eiti pirmiausia. Aš irgi jam pasakiau, kur jam eiti… Bent jau sužinojau apie nežinią ir ji tapo šiokia tokia žinia. Išlipęs Panevėžy paskambinau pažįstamiems, kilusiems iš šio miesto, ir išsiaiškinau kaip rasti tas mokyklas.

10:30 jau buvau 5-oje vidurinėje. Mane sutiko kaip kokią užsienio delegaciją. Supažindino su administracija, pavaišino arbata, pietumis ir pokalbiu. Prezentacija prasidėjo 12:00 aktų salėje, dalyvavo apie 60 per prievartą suvarytų moksleivių. Kalbėjau apie valandą, ganėtinai pavargau. Vienam kalbėti sunku. Prizų ir atmintinių nebuvo, todėl moksleiviai liko nieko nepešę; gavo tik informacijos…

13:23 partneris man paskambino… Jo būtą tik ką atvažiavusio į Panevėžį. Susitikome, kaip bebūtų keista, be jėgos panaudojimo. Aišku, keiksmažodžių nebuvo išvengta. Bent jau pagaliau turėjome visą atributiką, kurios iš tikro reikėjo prezentacijoje. Ėjome link J. Balčikonio gimnazijos: aš buvau neišsimiegojęs, todėl reguliariai nekonstruktyviai kritikavau išsimiegojusią kolegą (žinau, kad negražu, bet maniau, kad turėjau teisėtą teisę taip daryti). Ėjome pro užšalusią senvagę, šalia kurios buvo susirietusio ir rašančio dieduko - J. Balčikonio paminklas.

15:00 darėme prezentaciją J. Balčikonio gimnazijoje. Žmonės buvo nesuvaryti per prievartą, todėl jų buvo 15. Gimnazijos direktoriaus būta labai šnekaus ir greitai kalbančio. Moksleivių prezidentas aprodė gimnaziją (jinai graži, kaip gražus muziejus). Vėliau lygiai tas pačias vietas dar kartą aprodė ir mokyklos direktorius. Davė dovanų – 2005 metų Lietuvos ekonomikos prognozių kompaktą ir lankstinuką apie mokyklą.

Tai vatai taip praėjo Ambasadors Day. Keista būtų taip užbaigti pasakojimą (be jokios išvados ir pan.), bet aš ir pats keistas. Todėl - pabaiga.

January 2, 2008

100 sumuštas

Filed under: Uncategorized — Aurimas @ 11:10 pm
Tags:

Sveiki, gerbiamieji skaitytojai. Šiandien mane pritrenktinai suspardė viena smagi žinia. Įsijungiu savo blog‘o statistiką – klabykšt: o ten virš 100 lankytojų per dieną (gal kam šis skaičius atrodo mažas, bet man, kaip pradžiai tai ohoho) šį gūdų trečiadienį. Aš jau seniai pastebėjau, kad jūsų, mielieji skaitytojai, vis daugėja ir daugėja. Dauginatės kaip grybai po lietaus arba kaip triušiai žiurkės metais, arba kaip kinai visada.

Tą progą nusprendžiau tą pačią dieną parašyti antrąjį post‘ą. Nieko čia negvildensiu, tiesiog išreikšiu savo begalini džiaugsmą trumpučiu, bet daug ką reiškiančiu žodžiu: „Ačiū“.

Aišku visko gali būti – gal rytoj mane aplankys tik vienas lankytojas (mano mama) ir po džiaugsmo seks begalinis nusivylimas. Gal koks nors girtas rusų hakeris sugadins internetą ir visam pasaulyje privalėsime su žmonėmis bendrauti gyvai. Arba gal sprogs Antarktida ir visame pasaulyje dings elektra bei televizoriai. Nesvarbu. Ačiū.

January 1, 2008

Su Naujamečiu

Vakar nieko nerašiau, nes nemanau, kad kas skaitė. Vakar ko gero ir taip visi turėjo ką veikt – laukti kitų (iš dabartinės perspektyvos - šių). Aš irgi turėjau, ką veikti. Na kaip veikti – gerti. Smagu gerti laukiant kitų metų. Ypač kai tie kiti metai yra naujesni už tuos, kuriais gyveni, ir kai esi su gera kompanija.

Gėrėm ne bet ką. Tokia neeilių neeiliškiausia proga, kartu su geru draugu Gedu gėrėme juodaodžių (n***ų) dainose itin populiarų gėrimą – Hennessy. Ir gėrėm jį dėl to, kad jis geras, o ne dėl to, kad Maximoje buvo 30 Lt nuolaida šiam gėrimui. Galiu pasakyti, kad gėrimas yra skanus (vertas savo „akcijinės“ kainos), bet kaip ir nuo kiekvieno gėrimo su laipsniais – lūžtama ir nuo šio. Beje, galvos nuo jo neskauda. Bet nuo jo labai ima miegas – grįžęs namo apie 11 val. miegojau iki 20 val. vakaro. O tai nesuskaičiuojama galybė valandų.

Nieko netikėto apie naujus papasakoti negaliu – visi juk žinome kaip būna: išeini į lauką su šampanu, žiūri, kaip žmonės sprogdina pinigus į dangų. Išmušus 12-ai, šampanas iššaunamas ir visi apsikabinėja ir apsibučiuoja, primindami sau ir kitiems, kad nesimatė visus metus. Alkoholis, šia proga, liejasi laisvai. Rusai, kaip mėgstanti… pasilinksminti tauta, turi net dvejas šventes skirtas naujiems metams. Taip gaunamas didesnis pasitenkinimas švenčių metu, bei didesnė pagirių agonija po švenčių.

Pernai metais žadėjau, kad visada stengsiuos kiekvieną dieną parašyti po post‘ą. Kadangi net kelis kartus to neištesėjau (dėl objektyvių priežasčių), tai nusprendžiau šio įsipareigojimo atsisakyti vardan post‘ų ir savo gyvenimo kokybės. Bet vis tiek stengsiuos būti dienraščiumi, kad ir kas benutiktų. Dar noriu visiems šiais metais pažadėti, kad nebežadėsiu visokių nesąmonių.

Su Naujais visus.

December 30, 2007

Nacionaliniai pirkimo ypatumai

Filed under: Uncategorized — Aurimas @ 10:54 pm
Tags: , , , , ,

Taigi kaip galėjote atspėlioti iš mano post‘o pavadinimo – šiandien buvau „Akropolyje“. Su šeima. Pramogaut ir pirkt. Bet nesumeluosiu pasakęs, kad papramogavau mažiau nei papirkau. Žmonių buvo tokia begalybė, kad net ištraukus šaknį būtų sausakimša. Eilės iki baklažanų. Vežimėliai lūžta. Kasininkės suprakaitavusios ir paraudusios (nuo darbo). Apyvarta? O, brolau brolužėli brolužulėžulį! Bandžiau paskaičiuot apytiksliai, tai net galva neišnešė (o tai reiškia, kad esama didelio skaičiaus).

Taip jau būna. Žmonės neturi ką veikti tarpušvenčių. Be to, pas gimines privažiuoja įvairių emigrantų iš Anglijos, Airijos (neslėpkim, ir laikini emigrantai iš Latvijos). Jie visi (išskyrus tuos, kurie yra laikini emigrantai iš Latvijos), turi parsivežę daug pinigų, svarų, sterlingų etc. ir išsikeitę juos į litus važiuoja į pramogų sostinę. Leidžia tie emigrantai (išskyrus tuos, kurie yra laikini emigrantai iš Latvijos) tuos pinigus viskam: televizoriams, ledui, blynams iš „Delano“ ir batams. Ir taip jie didina Lietuvoje infliaciją (kaip žmogus, leidžiantis nelaisvalaikį Latvijoje pasakysiu – infliacija ne juokas).

Tokie mes, lietuviai, jau esame. Pramogavimas mums yra pirkimas. Pramogų sostinė – pirkinių sostinė. Pramonė – pirknė (oj, čia mielas skaitytojau susigėdau, bet netrinsiu, kad man būtų pamoka). Juk galima pramogauti ir neperkant nieko – žiūrint TV arba būnant su draugais. Tik vat prekybininkai žino visų silpnybes ir prigalvoja visokių Kalėdinių nuolaidų (jeigu prekė kainavo X lt, tai reiškia, kad su Kalėdine nuolaida jinai kainuos 1.1*X, bet šalia bus nubraukta 1.3*X kaina). Todėl visi ir perka. Perku ir aš…

December 26, 2007

Su Kalėdom. Antras bandymas

Filed under: Uncategorized — Aurimas @ 3:23 pm
Tags: , , , , ,

Pagaliau jaučiuosi šiek tiek geriau ir galiu jumis, mieli skaitytojai, pasveikinti su Kalėdom. Palinkėti noriu kaip visada: sveikatos, laimės, pinigų ir meilės. Bet apie viską iš pradžių.

Sveikatos: sveikata – didžiausias turtas. Po ilgo vienos dienos sirgimo galiu tai tik patvirtinti. Sveikata yra didesnis turtas nei žemiau išvardinti: mašina, namas, Opel‘is, garvežys, nešiojamasis kompiuteris, ASUS‘as etc.

Laimės: sveikatos nepakanka, kad būtum laimingas. Reikia dar ir laimės. Laimė yra didžiausias neturtas. Jinai labai neapibrėžta. Visa laimė, kad niekas laimės neapibrėžė kokiu nors apibrėžimu, nes tada nebebūtų jinai laimė, o kokia tai nelaimė.

Pinigų: pinigai atsirado seniai. Jų reikėjo, kad nekeisti karvės į 5 kiaules, o puodo į 1/79 karvės. Žymiai racionaliau už karvę buvo gauti geležinį pagaliuką su 7 ir varinį pagaliuką su 9 skylutėm. Kuo daugiau skylučių – tuo daugiau pinigų. Taip, kad linkėjimas daug pinigų iš tikro reiškia… Pinigai laimės neprideda. Vat daug pinigų – kitas reikalas.

Meilės: o čia yra svarbu. Net jei nėra patenkintos viršutinės sąlygos: t.y. tu esi nesveikas, nelaimingas ir be pinigų, tave vis tiek gali kažkas mylėti. Bent jau vieną kartą metuose. Bent jau per Kalėdas.

Su Kalėdom!!!

December 25, 2007

Pirmosios Kalėdų dienos peršalimas

Prabudau ryte: žiū – atėjo Kalėdos. Apsidžiaugiau ir pavalgiau. Bet jau iš pačio ryto supratau, kad kažkas su sveikatėle negerai, oi negerai. Jausmas buvo keistas, nes iš vakaro gerta nebuvo. Buvo valgyta be proto, bet gerta – nė lašo. Be to, gerklės skaudėjimas nėra prikimšto skrandžio simptomas. Čia nebent prikimši tiek, kad skauda ne iš burnos pusės, o iš pilvo. Spaudimas, kai pilvelis yra per daug prigrūstas pyragėlių su aguonom ir obuoliais.

Ne, mano liga – peršalimas. Nuvažiavus pas močiutę į kaimą ir palaksčius lauke be kepurės liga tik paūmėjo – skauda galva, purto šaltis. Gėriau arbatėlės – nepadeda. Baisi liga, ko gero. Niekas negelbsti. Aišku gyti nepadeda ir grūdamas maistas.

Grūsti maistą per šventes – dar viena lietuvių tradicija. Jei negrūsi – kaimas juoksis. Daug supirkto maisto susigadina. O kaip nepirksi, jei visur Kalėdinės nuolaidos. Tik kvailys arba Ervinas nepirktų.

Kaip bebūtų einu gydytis. Linkiu gerų Kalėdų.

December 24, 2007

Tradicinės Kūčios pas močiūtę

Filed under: Uncategorized — Aurimas @ 10:50 pm
Tags: , , , , , ,

Kūčios yra susikaupimo šventė, nes negalima valgyti mėsos. Mėsą reikia labai kramtyti, todėl sunku susikaupti tai darant. Dar mėsos negalima valgyti, nes per Kūčias gyvūnai kalba kaip žmonės. O jei kalba žmonių kalba, tai valgyti juos būtų tiesiog kanibalizmas. Valgai paršelį, o šis šneka… Fui, tikrai nemalonu būtų. Būtent dėl to ir atsirado ši tradicija.

Dar viena tradicija – 12 patiekalų. Lygiai tiek pat valandų yra laikrodžio ciferblate, tiek pat mėnesių metuose, tiek pat ratų turi 3 lengvosios mašinos arba 6 dviračiai etc. Tačiau pagrindinė skaičiaus 12 priežastis yra 12 mokinių, kuriuos mokė Jėzus. Jau tais laikais visi eidami į vakarienę atsinešdavo po patiekalą (susimetimas), o vyriausiasis – vyno. Kartodami šią smagią tradiciją – visi krikščionys ir valgo 12 patiekalų. Beje, šiukštu negalima valgyti mėsos (žr. viršuje).

Dar per Kūčias reikia valgyti ne ant nuogo stalo ir net ne ant staltiesės, o ant šiaudų. Todėl, kad ant šiaudų ir gimė Jėzus. Todėl mes inscenizuodami jo gimimą ir valgome ant šiaudų. Paskui reikia traukti šiaudą. Jei ištrauki ilgą – gyvensi ilgai, o jei tau pakišo velnias koją ir čpokt! – trumpas: vargas tau… Negalima sakyt, kad neilgai gyvensi; greičiau jau: greit numirsi arba apsivesi su priešingos lyties atstovu/e (pagal senovės tradicijas).

Gaunu dažnai laiškų iš jūsų, mielieji skaitytojai, kuriuose klausiate apie Kūčių tradicijas. Noriu vieną kartą ir visiems laikams pasakyti: deginti morę, ridenti margučius ir šokinėti per laužą – visa tai nėra Kūčių tradicijos. Tuo labiau ridenti more ir deginti margučius. Čia iš viso ne mūsų kultūra. Greičiau jau amerikinė sub-kultūra – šalis, kurioje jumoru laikomas uždegtas popieriniame maišelyje „kakas“ ir padėtas prie kaimyno durų paspaudžiant skambutį…

Gerų jums Kūčių (nors jos jau beveik baigėsi)…

Next Page »

Blog at WordPress.com.