Naktinė Ryga

Niūri ir šalta | ta naktinė Ryga
Ant kelio juoda | purvino sniego puta.
Ir labai jau greta | pralėks mašina:
Tik laimės dėka | išgyventa diena…
Mašinų žibintai | užtemdo tai, ką matau,
Apšviečia gatves | nesimato dangaus
Kiemai užrakinti | o benamiai badaus,
Nes jau apie dešimtą | neparduoda alaus.
Pardavėjos užrėks | garsiais savo balsais
Ko jau ko - pinigų | čia tikrai neiškeis.
Oduoti žmonės parkris | su alaus buteliais,
Atsikels ir nueis | kreivais savo keliais.
O tu tik skruzdėliukas | skruzdelyne šitam,
Išsilaikyk | pabandyk išgyvent.
Ir šūvis nuaidi | kažkur tolumoje,
Kažkam bus leista gyvent | o kažkam gal ir ne…

Galingas, išmintingas, nemirtingas

Sudėtinga,
Viską suprasti, kiekvieną dieną iškęsti,
Prie kiekvieno priprasti, kiekvieną dilemą išspręsti…
Bet reikalinga,
Stengtis, į savo pusę palenkti viską, kas gali kenkti
Blogio vengti, susidūrimui su sunkumais pasirengti,
Į šalis nutrenkti viską, kas pykina ir verčia vemti,
Danties už dantį, taisyklei niekada nenusižengti…
Nes galingas
Tas, kurio negali sužlugdyti, kuriam negali pasakyti, ką jis turi daryti,
Kuris moka laikytis, tikslo, kurį nusistatyti gali pats, ir nieks jo negali sustabdyti,
Nieks negali išvaikyti, ką jis įsikala į galva, nepavyks – galite nė nebandyti.
Ir išmintingas,
Žvelgia į viską truputėlį giliau, mato truputėlį daugiau,
Abejoja jis mažiau, bei jaučiasi tvirčiau, kai reikia kuo greičiau
Priimti sprendimą, pagaliau, jis visada arčiau, tų kuriems svarbiau,
Kad jis būtų šalia, smagiau, kai pagalba greta, juk visada saugiau.
Ir jei drąsos nestinga – tu nemirtingas ir ryžtingas,
Ir visad iki galo atlieki savo darbą,
Tau tinkama vieta yra „TV pagalba“.

Pirmosios eilės mano blog’e

Šį savaitė - naujienų savaitė: vakar jums, mielieji skaitytojai, pateikiau turbūt pirmąjį post‘ą rimtesne tema. Tarsi to šią savaitę būtų maža - šmurkšt, dar naujieniau: nuo šiol blog‘e kartkartėmis paeiliuosiu (kaip sako vakarų ir kitose kultūrose - parepuosiu)

Savęs nenugalėjimas

Jo rankos nusviro, jis to nepadarė,
Keliai sulinko, tikrai nepavarė,
Negali, jį įvairios baimės kankina,
Jis prisimena, čia sužalotą savo kaimyną.
Jis žino, kas kaltas už tai, kad ištinęs
Kaimynas grįžo – ant jo kaktos buvo mėlynės,
Kaimyno rankos išsuktos, kraujo buvo ant krūtinės:
Už tai atkeršyt – pareiga jį patraukė.
Sušalęs visas ir, rodos, orą paskutinį
Į savo plaučius traukia, jo nelaukė
Niekas, tačiau jis čia atėjo, jį šaukė
Sąžinė, dalia jį vertė atiduoti auką.
Jis norėjo tai padaryti, ir net jei neišeitų,
Tai bent pabandyti, gal netyčia iškeistų,
Tas baimės valandas į triumfo minutę,
Jis juk turi galimybę, kad ir labai mažutę…
Tai garbės reikalas buvo, garbė jį surado,
Bet, deja, paliko, nes jam nepavyko,
Nugalėti savęs, jis tą šansą prarado:
Jis neišdrįso pačiuožti ant Akropolio ledo…