Amerikos draugeliai

Šiaip jaučiu gėda. Ne dėl savęs asmeniškai, o dėl savo Tėvynės. Žiū, kokį straipsnį įdėjo The Economist.

Kas neturi interneto ir negali pažiūrėti link‘o, tai pacituosiu: „…Poland’s president <…> is embarrassingly at odds with the government <…>. Neighbouring Lithuania says it will happily host the missiles” (kas nesupranta, vertimas: Lenkijoj vėl ATR padalijimai, todėl raketas su apsidžiaugimu priims Lietuva). O kas leido? Kas leido? Išvis čia kas nors, ko nors, dėl ko nors, kada nors klausė? Ar čia kaip su pas mus su ežerų pakrantėm: ta sekretorė Condoleezza Rice nunešė „patept” kažkur (reikiamiem žmonėm) ir jau gavo sklypelį nelegalioms statybėlėms. Nu kaip nelegalioms statybėlėms: Priešraketinės Gynybos Sistemai…

Fui, kaip negražu… Ajajai, kokia gėda… Nu kaip taip…

Ir kodėl visada Lietuva laikoma atsiprašant JAV… šuns patele…? Kodėl Lietuva negali turėt savo nuomonės? Nu galėtų bent kartais tada, kad gerbtų, pasimėtyt (atsitiktinai pasirinkus) tarp JAV, Rusijos ir Prancūzijos nuomonių. Kad bent atrodytų, kad mes mąstom ir sprendžiam pagal save… Rimčiau atrodytume… O dabar: JAV kariaus Afganistane – siunčiam ir mes, JAV kariaus Irake – „Oi, ir mes, ir mes, ir mes!!!”. Berods tik Europos konstituciją mes pirmi, be JAV, labai greitai priėmėm. Gaila, tik kad berods vieninteliai visoj Europoj tai padarėm…

O ir ta pati JAV jau nebe daug gyvens. Prisišvirkštė pinigų į sustojusią ekonomiką ir džiaugiasi dabar 2.50% augimu. Kaip narkomanas Karoliniškėse požeminėj perėjoj: skraido po visą Euro-Aziją ir geresnius diplomatinius santykius užmezginėja. Bet neilgam. Baigsis sušvirkštų pinigų poveikis ir vėl ­–0.5% pagirios Lazdynų miškely… fotosintezę vykdys… Įdomu tik kaip baigsis su tais rinkimais. Jei šiek-tiek-kitokios-spalvos prezidentą JAV išsirinks, tai tada vyks tas visas sekiojimas iš paskos… Nors gal niekas nepasikeis: Lietuvos vaikai gi prieš porą metų Tanoka Beard Lietuvos metų žmogumi buvo išrinkę…

Nu tikėkimės, kad bręstant ekonomikai ir patys subręsime. Infliacija 12.5%, pratinamės prie didesnių pinigų, gal ir patys didesniais tapsim. Ir vieną dieną, gal ne šiandien, ne rytoj ir net ne po metų, gal net ne šiame amžiuje, bet vieną dieną, jaučiu tikrai, kai kas nors Lietuvos paklaus nuomonės pvz. apie androidų lazerinių galvučių nanoschemų maitinimo šaltinių akcizą, Lietuvos valdžia pagalvos ir pasakys: „Mums reikia pasitarti ir nuspręsti patiems…”. Ta diena įeis į istorija… Bus dar viena išeiginė…

Per didžiulis gyvenimo greitis

Šiuo metu pas mano gyvenimą atėjo toks tarpsnis, tai visiškai visukiškiausiai neužtenka viskm laiko. Vos atsikėlęs įsėdu į tokį traukinuką, kuris lekia ne kaip mažytis garvežiukas, o kaip koks didžiulis lokomotyvas. Ir vos tik prašvinta – greitis prisilygina šviesos greičiui ir nieko nespėju padaryti. Tas „nieko“ yra ganėtinai sąlyginis – tai, ką šiandien padariau sunkiai beišvardinčiau pavardžiui, bet tokia gi žmogau prigimtis – vis mažai ir mažai; kažką pasiekei – pasidžiauk kelias sekundes, nes jau galvoje kirbždenasi ir trankosi kitas ketinimas ir kitas noras, didesnis ir šaunesnis nei prieš tai buvęs.

Ir kam buvo reikalinga ta techninę pažanga – gyventume, kaip bezdžionės safaryje: rūpėtų tik pamiegot, pavalgyt ir padraugaut su kitalyčiais. Ir to užtektų – norai juk nedideli, ir net norint šiek tiek daugiau išlaikomas jų masto mažumas. Kartais man ir norisi pasakyti – tebūnie prakeikta ta diena, kai kažkokia BEZDŽIONĖ išsigimė ir tapo vos vos vos šiektiek truputėlį protingesnė ir paėmė lazdą nusimušti bananui nuo palmės!!!! Tą akimirką jinai ir pradėjo techninę pažangą. Po to sekė aštri lazda, kopėčios, liftas, malūnsparnis, AIDS…

Och kaip kartais norėtųsi, kad viskas šiek tiek sustotų. Bet valandėlei, bent 60 minučių, bent 3600 sekundžių, bent 3600000 milisekundžių… Net dabar, kai jau lyg ir nebeskubu ir radau laisvesnių akimirkų parašyti post‘ą į blog‘ą, suprantu, kad su kiekvienu žodžiu parašytų į šią žinute, su kiekviena sekunde, su kiekviena mintimi mano neužilgai būsimo miego kiekis mažėja… mažėja… Todėl ir net neskubėdamas galvoju apie ateitį ir apie tą atatrankos tašką – laiką kada rytoj (t.y. šiandien) reiks keltis. Laiką, kada vėl įsėsiu į lokomotyvą ir šviesos greičiu judėsiu toliau besiskųsdamas, kad nieko nespėju… trūksta miego… neužtenka to ko turiu… KVAILA BEZDŽIONĖ!!!

Paverbavimas

Šiandien mane einantį į pasportavimo vietą užpuolė viena rusakalbė moteriškė. Jinai manęs slaviška tarme užklausė: „Kaip jūs manote, ar yra svarbu tikėti į Dievą?“. Atsakiau, kad taip (pats esu tikintis). Tuomet jinai pradėjo klausinėti įvairių dalykų iš Biblijos: kas yra Dievas, koks Dievo vardas, etc. Iš pradžių bandžiau atsakyti į josios klausimus, bet vėliau supratau – čia galo nebus ir jinai nuo manęs neatstos. Kad jinai nepriklauso manajai parapijai ir tuo labiau bažnyčiai (katalikų), supratau po jos interpretacijų bei pasisakymų; o ypač po mirtinos frazės-klausimo: „O ar žinote, kad Jėzus netikėjo ir niekur Biblijoje nebuvo paminėta reinkarnacija?“… Atsakiau tiesiog „taip“. Jinai paklausė: „O ar tai jums neatrodo keista?“. Atrėžiau, kad ne, nes į reinkarnaciją tiki induistai. Slavė sumišo. Bet greitai atmišo ir pasiūlė man žurnalų atspausdintų kirilica. Supratau – čia ne apklausa. Čia mane labai netikusiai verbuoja. Atsisakiau ir apsimečiau nemokąs skaityti kirilica (nors moku geriau nei rusas-trečiokas) ir atsisveikinau. Man benueinant jinai sušuko: „Dievas yra Jehova, o mes jo liudytojai…“ (ar kažką panašaus).

Pasidarė man gaila tos moteriškės. Nelinksmas jausmas turėtų būti, kai kažkoks treninguotas jaunuolis sutiktas gatvėje kaip potenciali auka, žlugdo (ar neigia) jos tikėjimą. Bet tiesą sakant, gal net labiau gaila, kad jos tikėjimas yra paremtas kažkuo, ko ji pati nežino. O gal ji tiesiog į nieką ir netikėjo? Tiesiog norėjo mane užverbuoti ir paskatinti mane savo palikimą (nors dar nieko gero neturiu) bei organus, užrašyti jai. Gal jinai tik labo viso aferistė? Na, dabar jau nebesužinosiu, galiu tik spėlioti. Linkiu tik, kad jinai nieko neapgautų – tai svarbiausia…

Pošventinė kultūrinė krizė

Kaip visada būna šventės, kur visi labai prisilinksmina ir prisidžiaugia. Deja, kaip ir visada nepasakose šventės baigiasi ir apima liūdesys. Būna liūdna, kaip Latvijoje per infliacijos paskelbimą. Per šventes žmonės būna labai geros nuotaikos, nes nereikia dirbti (kaip Afrikoje). Bet atostogos pasibaigia ir reikia atgal į savo darbovietes. Ta grįžimo po švenčių diena yra kaip koks superpirmadienis, kuris mūsų kultūroje nėra linksma diena. Pirmadienis yra viena iš trijų didžiausių blogybių. Kitos dvi gyvena JAV ir yra nutukimas bei kultūrinė krizė.

Kultūrinė krizė per serialus ir filmus persiduoda ir į mūsų kraštus. Visa laimė, kad sugebame ją tramdyti, kurdami muzikinius realybės šou, kurie atneša kultūros kiekvienai 13-15-metei bei į kiekvienos kaimo močiutės trobą. Kadangi kultūriškai tobulėja 13-15-metės bei pensininkės, o jos sudaro nemažą dalį mūsų šalies piliečių, todėl kultūriškai tobulėja ir visa šalis. Gaila, per Naujus metus įvyksta realybės šou finalai (tatai suprantama kaip pabaiga), ir po Naujų šalį apima kultūrinis sąstingis. Žmonės privalo eiti į teatrus, operas etc., kur kultūra nėra masinė, neskirta eiliniams paprastiems žmonėms, tai kaip gi jinai gali būti gera? Kaip kultūra gali būti gera, jei jų nesupranta net blaivūs kaimo šviesuliai?

Bet krizės ateina ir baigiasi. Tikiuosi šaunūs televizijų vadovai sugalvos kokią naują kultūrinę atrakciją, kad būtų galima tobulėti toliau. Ir dienos taps linksmesnės ir vakarai džiugesni. Džiaugsis siela nauju Radžiu ar Andriumi Rimiškiu. Taip juk ir tampama supertauta.

Politika. Įstatymai, kurių nevisai reikėtų laikytis

Seimas yra padaužos. Jau kai pridaro, tai pridaro. Išleido alaus ir krepšinio šalyje įstatymą prieš alkoholio reklamą. Aišku televizija nebūtų televizija, jei nebūtų nukreipę to atgalios: dažnai per TV3 dabar šmėkščioja reklamėlė, primenanti laikus, kurie buvo per sovietmetį. Per televizija rodo liaudies priešus, skatina visuomenės pasipiktinimą jais, nes šie žmonės žlugdo alaus šalies sportą. Sportą privalo remti alkoholis. Kitaip juk sportas skatintų sveiką gyvenimo būdą ir kitokias visai nereikalingas žaliųjų sugalvotas nesąmones. Gi be alaus gamintojų Lietuvoje visai nėra pakankamai stiprių įmonių, kurios paremtų Lietuvos krepšinį.

Bet šiandien viskas šiek tiek pasikeitė: patys įstatymo iniciatoriai paskatino nesilaikyti įstatymo (žiūrėti atlaidžiau į pažeidimus). Šaunu. Fantastika. Leidžiam įstatymus, turim beprotišką krūvą institucijų, kurios prižiūri įstatymų laikymąsi, dar didesnę krūvą, kuri baudžia už nesilaikymą, o tie, kas viso šito viršuje, skatina nesilaikyti. Dar Lietuvoje galioja įstatymai, kurie draudžia žudyti žmones. Galėtų prezidentas paskatinti atlaidžiau žiūrėti į šio įstatymo pažeidimus, teisėjus ne taip stipriai bausti žmogžudžius. Arba kontrabandos įstatymas. Galėtų koks Kirkilas paskatinti muitininkus ne taip stipriai saugoti sieną, o kontrabandininkus ne taip stipriai bijoti baudų, nes jos bus labai minimalios. Tada visi gyventume geriau – nereiktų taip stipriai bijoti pažeisti įstatymų, galėtume visi daryti ką širdelė geidžia.

O pabaigai noriu paklausti: ko seimas siekia įvesdamas alkoholio reklamos draudimą? Jeigu jie siekia sumažinti jo vartojimą, tai tiesiog šiek tiek labai suklydo. Švyturio reklama didina šio alaus žinomumą. Tai reiškia, kad kai ateisiu į krautuvėlę nusipirkti alaus ir jei būsiu matęs šią reklamą, tai ko gero nusipirksiu Švyturio alų, nes pastarąjį geriau žinau. Jokia reklamėlė manęs neverčia gerti daugiau alaus. Alaus geriu daugiau, jei dažniau susitinku su draugais. Tai gal geriau pradėkime leisti socialines reklamas, kurios skatintų nebendrauti su draugais? Taip galėtume tikrai sumažinti alaus vartojimą.

(Ervino stiliumi) Dienos klausimas: Kiek jūsų draugų metė rūkyti, po to kai uždraudė tabako reklamą?

Spalvingoji Latvija

Šiandien yra ta diena, kai aš esu Latvijoje legaliai. Klausiate kodėl? Ogi todėl, kad pasidariau Residence Permit (daiktą, kuris man leidžia darbuotis arba tobulėti studijuojant Latvijos respublikos teritorijoje). Laukdamas eilėje stebėjau merginas, moteris, močiutes ir vyrus laukiančius eilėje. Ir pagalvojau: kokia spalvinga ta Latvija. Kiek čia įvairių kultūrų (ypač rusų kultūros) žmonių gyvena (kad ir laikinai): lietuviai (aš), čigonai, rusai, britai, judėjai, rusai, latviai, švedai, rusai ir kiti. Tiesiog „Tautų katilas“, nelygint Balkanai.

Bet tas spalvingumas, deja, pasirodo ir lieka tik pasienio pažeidėjų ir kitokių žmonių siekiančių leidimo čia gyventi centre. Išėjus pro duris patenki lyg į kitą pasaulį. Ironiška, bet prie pat šio centro yra Rusijos ambasada: čia šiandien buvo nežmoniška krūva žmonių – policininkų. Jie ten kažką saugojo. Latvių ambasados, deja, nesaugo tokia krūva policininkų…

Pas mus, šalia namų, yra vieta kur galima kiaurą parą nusipirkti degaus skysčio, kad būtų linksmiau (a.k.a. alkoholis). Anoks čia privalumas pagalvosite? Na, Latvijoje alkoholiu galima prekiauti tik nuo 6 iki 22 val. Visu kitu laiku – nelabai galima. Todėl nelabai gerai, kai nelabai blaivūs žmonės ateina į parduotuvę nelabai laiku ir nelabai latviškai (rusiškai) prašo nelabai legalaus dalyko tai valandai. O kur link suku? Ne apie alkoholį čia eina kalba. Kai žmogus ateina į tą parduotuvėlę ir klausia ko nors latviškai, jo maloniai (su gražiai-dailiai-maloniais rusiškais jungtukais) paprašo pereiti prie rusų kalbos. Panašų dalyką mačiau jau kelis kartus ir ne tik šiame visparyje…

Mokykloje per mikroekonomikos paskaitą, kai mūsų dėstytojas paprašė pakelti rankas kas yra iš Lietuvos, Estijos ir Latvijos, tai gana didelė dalis žmonių rankos nepakėlė. Spėkite iš trijų kartų kokios tautybės buvo šie žmonės. Ne, ne lenkai. Rusai buvo tie žmonės. Visų nuostabai (jų pačių gal ir ne), jų buvo apytiksliai tiek kiek ir pačių latvių (žmonių kuriems ir priklauso ši teritorija tarp Lietuvos ir Igaunijos). O Baltijos šalys jautėsi nejaukiai…

 

Tai tokia vat spalvinga ta Latvija: 55% latvių, 45% rusų… Spalvinga kaip ir Latvijos vėliava:

P.S. Šiuo nelyginant keistu straipsniu tiesiog norėjau pabėgti nuo savo liūdesio: mūsų grupės mikroekonomikos reportas buvo prasčiausias iš visų…