Komandinis darbas SSER

Sveiki mielieji skaitytojai,

Turbūt pirmą kartą rašau jums ryte. Netikėta? Man irgi. Norėjau jus nustebinti. Nustebinau save.

Šiuo metu vyksta labai svarbus darbas. Vienas mano komandos narys daro interviu (on the spot) vienoje Latvijos kompanijoje, kita komandos narė plepa su kitų komandų narėmis, o mano kažkada minėtoji žavioji partnerė – miega. O aš juos visus koordinuoju… Rašydamas blogą…

Š***na komanda… Atėjau 10:07, o man pasakė, kad 10:30 bus interviu… Klausimai (man teko HR) paruošti nebuvo, todėl reikėjo juos sugalvoti labai greitai… Kaip šiek tiek žinantis apie HR 6 klausimus sugalvojau ir užrašiau per 2 minutes ir latvis nubėgo į agentūrą paimti interviu, mat jis susitarė, kad ateis vienas ir kalbės latviškai… Skamba solidžiai?… Pats kursas skamba solidžiai: “Organization & Management“. Kaip supratot iš iki šiol parašyto teksto – abiejų dalykų mūsų komanda neturi. Bet tai netrukdo patikrinti ar tai turi mums skirta kompanija. Kaip sakoma: mokai, ko pats nemoki…

Jaučiu greitai teks grįžt prie koordinavimo, nes latvė jau nebeturi su kuo plepėt. Duosiu jai rimtesnį ir atsakingesnį – skaičiuot baltas ir raudonas mašinas lauke. Šiaip niekas manęs nepaskyrė koordinatoriumi. Pats taip pasivadinau, kad nieko neveikdamas galėčiau apsimest kad dirbu. O nedirbu, nes atsibodo komandos neatsakingumas. Arba kitaip tariant – visi mes dėjom… visas pastangas vardan gero darbo, bet neišėjo…

O iš tikro tai visąlaik SSE Rygoje lietuviai yra patys norimiausi komandos nariai. Vakar prie manęs priėjo vienas vietinis rusas ir paklausė: “O gal žinai, ar yra neužimtų lietuvių Macroeconomics kursui…?”. Visi labai įsižeidė ir prarado motyvaciją dirbti, kai paskelbus, kad bus galima šiam kursui rinktis komandas iš karto susiformavo 3 komandos, kurias sudaro vien lietuviai. Lietuvių pasiūla taip sumažėjo, kad nebežinojo kur dėtis broliai latviai ir sesės estai…

Dienos citata (iš Brėmeno): “I want to wish.. you… that… eee… F**K….. would … take place …tomorrow morning”

Ką gi tokio radau pas save kompiuteryje

Taigi, tęsiu mįslę keturgyslę…

Kaip ir minėjau iš anksčiau – nieko naudingo kietame diske atkurti nepavyko. Tačiau radau kai ką įdomaus. Kas tas įdomaus: kažkokios, man pirmą kartą girdėtos, firmos dokumentus. Įvairios sutartys, laikškai, pasiaiškinimai, kurių datos yra apie 2005 metus… Kodėl tai yra įdomu? O gi todėl, kad tai greičiausiai reiškia, kad pirkdamas naują kompą (bent jau taip parašyta sutarty) iš F***ako išsinešiau netokį jau naują… Greičiausiai net ne tiek naują, kiek padevėtą…

Jau parašiau laišką į vartotojų teisių apsaugos tarnybą (kaip ji ten besivadintų), ir paklausiau, ką galiu šiuo atveju padaryti… Gavau krūvą straipsnių, į kuriuos įsigilinti nelabai turiu laiko, nes rytoj egzaminas. Kaip bebūtų, teisybės ieškosiu! O jums, mielieji skaitytojai, pranešiu viską, kas su šituo yra susiję…

O kol kas – ninku į Research Methods egzamino pasiruošiamąjį paskutinės nakties etapą… Tai tikrai yra vienas neįdomiausių dalykų. Neįdomiau tai tik, ko gero, estų krepšinis…

Iki kiki

Aurimo nesėkmės arba kodėl visą savaitę nebuvo post’ų? (II)

Taigi tęsiu istoriją, kaip pindamas kokią pynę…

Kaip minėjau turnyre sekėsi š***nai, todėl buvo vartojama daug alkoholio. Po reguliariųjų raundų, visi ėjome į laivą valgyti blynų. Kadangi buvome prigasdinti, kad blynų skaičius ribotas, mes, žmonės iš Rytų Europos, vos pamatę kad atnešė blynų (savitarna), prisikrovėm pilnas lėkštes. Suvalgiau apie 8 lėkštės dydžio ir pusės centimetro storio blynus su daug lašinių ir šokolado… Skaudėjo viską žemiau nosies… ( Na, beveik viską .. ) Kas labiausiai buvo skaudu – blynų liko apie pusė…

Tiesiog visas prikimštas su kitais nuėjau namo. Nieko nenorėjau veikti – tik virškinti… Deja, teko važiuoti į tūsą (jame turėjo būti paskelbti rezultatai). Tūsas vyko prirūkytoje patalpoje, kurioje pykino dūmai ir prisidažiusios stambios vokietės… Jos vis ateidavo prie manęs ir prašydavo ugnies… Dėl nesiskutimo (pamiršau peiliukus) ir netvarkingos šukuosenos (šiaip dėjau..) galėjau atrodyti kaip būtent rūkantis vyriškis…

Paaiškėjo, kad nė viena mūsų komanda nepateko į pusfinalius, todėl nuvarėm miegot (ne visi). Ervinas susirado daug draugų iš Lietuvos (Jacobs’e mokosi apie 15 lietuvaičių). Kol jie gėrė, aš miegojau (be vokietaičių) ir virškinau.. Žinau, kad rytoj lauks ilga kelionė, todėl smagiai pūčiau į ūsą…

Kitą dieną finalas vyko labai puošnioje salėje, su laivais. Finalas buvo prastas, nes vokiečiai keistai debatuoja. Po to teko sėsti į Mercedes van’ą ir važiuoti nei daug nei mažai – 19 valandų namo… Per visą tą laiką visai nemiegojau… Taip atsitiko dėl prastai pasirinktos sedėjimo vietos… Todėl buvau piktas ir girtas…

Grįžęs namo (vasario 4 dieną) iškarto nedelsdamas (po to kai nuėjau į parduotuvę ir nusipirkau valgyt bei pavalgiau) nuėjau miegot ir miegojau 16 valandų. Atsikėlės sužinojau, kaip daug ir stipriai atsilikau, kaip reiks daug ir stipriai vytis, bei kaip daug ir stipriai pagedo kompas… Beje, tai ir yra priežastis, dėl ko taip ilgai nerašiau…

Šiaip dėl antro pagedimo kaltas labiausiai esu pats – perkelinėjau failus, kaip jų perkelinėti negalima pagal Windows, o ypač VISTA‘os taisykles… Taigi nei iš šio nei iš to dabar turiu tik tuščią kompą… Beje, draugas patarė, kad galima recover‘int failus… Atsisiunčiau tokią programą… Deja, nieko iš mano duomenų ji neatrado…

Bet atrado kai ką kitą!!! Ką? Sužinosite rytoj…

Aurimo nesėkmės arba kodėl visą savaitę nebuvo post’ų?

Sveiki, mano ištikimieji skaitytojai, kurie ilgai ilgai laukėte iš manęs post’o, o jo kaip nebuvo taip nebuvo. Atėjo laikas pripasakoti visko tiek, kad ojojoj… Taigi įtempkit pavargusias akeles bei kitus organus, ištempkit auseles ir klausykit:

Praeitą savaitę turėjau važiuoti į debatų turnyrą Brėmene (Jacobs university). Dieną prieš išvažiavimą kaip tik sedėjau ir rašiau apie tai žinutę į blog’ą. Deja, kažkodėl laptopas buvo niurzga ir nenorėjo pagauti belaidžio interneto, todėl teko post’ą rašyti “Word” teksto redaktoriuje, su sąlyga, kad vėliau perkrausiu kompą ir tada bandysiu “prisijungti” prie pasaulinio tinklo. Kaip tariau, taip ir padariau – perkroviau kompiuterį… Deja… jis jau nebeatsibudo… Užsikraudavo TOSHIBA logotipas, parodydavo WINDOWS vėliavėlę ir tada – išsijungdavo…

Buvau be galo sutrikęs ir susinervinęs. Bandžiau jį gaivinti kokius 74 kartus – ir bergždžiai… Tai ką padarysi – ėmiau ieškoti garantinio remonto. Gerai, kad draugas (Aurimas) padėjo su UBUNTU CD. Supratau, kad su kietu disku viskas gerai. Problema, kaip visada – VISTA. Susiradau recovery cd ir ėmiau perintstaliavinėti. Tai dariau visą laiką iki pat kelionės… Net nespėjau padoriai susiruošti… Važiavau į Vokietiją kaip į kokį Akropolį (čia Ozo gatvėj)…

Beje viskas pavyko gana neblogai, išskyrus tai, kad didelė dalis duomenų dingo… Tokia jau dalia… Bet patikėkit čia ne viskas… Po kelionės vėl atsitiko beveik tokia pati bėda su laptopu ir …….. dingo VISKAS!!! Bet nenoriu užbėgti įvykiams užu akių – apie viską paeiliui…

Į Vokietiją važiavom 8-se 8-viečiame Mercedes van’e. Mūsų būta 6 vyrai ir viso labo 2 moteriškės. Kelionėje netrūko nei pokštų, nei alkoholio, o kelionė truko 22 valandas. Ypač nustebino Lenkija – beveik nebuvo duobių… Buvau šokiruotas… Brėmene tik atvažiavę 2.5 val. ieškojome nemokamos parkavimo vietos (kaip ir pridera žmonėms iš Rytų Europos). Už benziną ieškant tos vietos sumokėjom 5 kartus daugiau nei už mokamą stovimą vietą.. Tada valgėm keistą patiekalą pigiam restorane. Patiekalas vadinosi “Giros Pitta” ir jo esmė – maža bandelė su 3 kartais daugiau mėsos. Mėsos buvo taip daug, kad net buvo sunku ryti…

Paskui nuvykome į studentų “koledžą” (VIP bendrabutis) gerti. Ten gerti nebuvo galima, bet mes juk iš Rytų Europos. Ten buvo visokių žaidimų ir visko įdomaus, ypač juodaodžių. Juodaodžiai žiūrėjo “Bundesliga” ir gėrė pieną. Mes gėrėm alų ir žaidėm pool’ą. Buvo smagu, bet nejauku (bendrabutyje baltieji sudarė labai mažą mažumą…)

Pirmą naktį teko nakvoti Jacobs University studentų kaimelyje pas vieną Rūmūną, kuris gyveno kartu su žmogumi iš Irano (iranietis visą laiką vaikščiojo po namus su pižama). Miegojau viename kambaryje su savo debatavimo (ir tik debatavimo) partnere Zane, nes ją Vokiečiai palaikė vyru (pas juos yra panašus vyriškas vardas). Dar ten buvo katinas, kurio vardas buvo “šniūras” ir jis mane labai draskė. Vieną akimirką gulėdamas net pagalvojau – “Kas čia per nesąmonė?”. Jaučiausi kaip nevykusiame sapne.

Ryte suvalgiau jogurto ir išėjau į turnyrą. Turnyras šiaip sekėsi labai blogai, nes mano partnerė nors ir kalba geriau už mane (mokosi mokykloje anglų kalba) išaiškėjo esanti buka kaip juodaodė višta. Per visą turnyrą sugalvojo vos 2 argumentus (kai viso sugalvota buvo apie 30)… Todėl nenuostabu, kad nieko nelaimėjome. Nesugebėjau vienas ištempti komandos, todėl nusigėriau ir pradėjau stipriai rūkyti…

to be continued……. (toliau bus tik geriau)

Klausimas pabaigai: Jeigu teisme teisėjas yra juodaodis, tai ar galima į jį kreiptis: “Jūsų šviesybe!”?