Šiuo metu pas mano gyvenimą atėjo toks tarpsnis, tai visiškai visukiškiausiai neužtenka viskm laiko. Vos atsikėlęs įsėdu į tokį traukinuką, kuris lekia ne kaip mažytis garvežiukas, o kaip koks didžiulis lokomotyvas. Ir vos tik prašvinta – greitis prisilygina šviesos greičiui ir nieko nespėju padaryti. Tas „nieko“ yra ganėtinai sąlyginis – tai, ką šiandien padariau sunkiai beišvardinčiau pavardžiui, bet tokia gi žmogau prigimtis – vis mažai ir mažai; kažką pasiekei – pasidžiauk kelias sekundes, nes jau galvoje kirbždenasi ir trankosi kitas ketinimas ir kitas noras, didesnis ir šaunesnis nei prieš tai buvęs.
Ir kam buvo reikalinga ta techninę pažanga – gyventume, kaip bezdžionės safaryje: rūpėtų tik pamiegot, pavalgyt ir padraugaut su kitalyčiais. Ir to užtektų – norai juk nedideli, ir net norint šiek tiek daugiau išlaikomas jų masto mažumas. Kartais man ir norisi pasakyti – tebūnie prakeikta ta diena, kai kažkokia BEZDŽIONĖ išsigimė ir tapo vos vos vos šiektiek truputėlį protingesnė ir paėmė lazdą nusimušti bananui nuo palmės!!!! Tą akimirką jinai ir pradėjo techninę pažangą. Po to sekė aštri lazda, kopėčios, liftas, malūnsparnis, AIDS…
Och kaip kartais norėtųsi, kad viskas šiek tiek sustotų. Bet valandėlei, bent 60 minučių, bent 3600 sekundžių, bent 3600000 milisekundžių… Net dabar, kai jau lyg ir nebeskubu ir radau laisvesnių akimirkų parašyti post‘ą į blog‘ą, suprantu, kad su kiekvienu žodžiu parašytų į šią žinute, su kiekviena sekunde, su kiekviena mintimi mano neužilgai būsimo miego kiekis mažėja… mažėja… Todėl ir net neskubėdamas galvoju apie ateitį ir apie tą atatrankos tašką – laiką kada rytoj (t.y. šiandien) reiks keltis. Laiką, kada vėl įsėsiu į lokomotyvą ir šviesos greičiu judėsiu toliau besiskųsdamas, kad nieko nespėju… trūksta miego… neužtenka to ko turiu… KVAILA BEZDŽIONĖ!!!
