Šiandien mane einantį į pasportavimo vietą užpuolė viena rusakalbė moteriškė. Jinai manęs slaviška tarme užklausė: „Kaip jūs manote, ar yra svarbu tikėti į Dievą?“. Atsakiau, kad taip (pats esu tikintis). Tuomet jinai pradėjo klausinėti įvairių dalykų iš Biblijos: kas yra Dievas, koks Dievo vardas, etc. Iš pradžių bandžiau atsakyti į josios klausimus, bet vėliau supratau – čia galo nebus ir jinai nuo manęs neatstos. Kad jinai nepriklauso manajai parapijai ir tuo labiau bažnyčiai (katalikų), supratau po jos interpretacijų bei pasisakymų; o ypač po mirtinos frazės-klausimo: „O ar žinote, kad Jėzus netikėjo ir niekur Biblijoje nebuvo paminėta reinkarnacija?“… Atsakiau tiesiog „taip“. Jinai paklausė: „O ar tai jums neatrodo keista?“. Atrėžiau, kad ne, nes į reinkarnaciją tiki induistai. Slavė sumišo. Bet greitai atmišo ir pasiūlė man žurnalų atspausdintų kirilica. Supratau – čia ne apklausa. Čia mane labai netikusiai verbuoja. Atsisakiau ir apsimečiau nemokąs skaityti kirilica (nors moku geriau nei rusas-trečiokas) ir atsisveikinau. Man benueinant jinai sušuko: „Dievas yra Jehova, o mes jo liudytojai…“ (ar kažką panašaus).
Pasidarė man gaila tos moteriškės. Nelinksmas jausmas turėtų būti, kai kažkoks treninguotas jaunuolis sutiktas gatvėje kaip potenciali auka, žlugdo (ar neigia) jos tikėjimą. Bet tiesą sakant, gal net labiau gaila, kad jos tikėjimas yra paremtas kažkuo, ko ji pati nežino. O gal ji tiesiog į nieką ir netikėjo? Tiesiog norėjo mane užverbuoti ir paskatinti mane savo palikimą (nors dar nieko gero neturiu) bei organus, užrašyti jai. Gal jinai tik labo viso aferistė? Na, dabar jau nebesužinosiu, galiu tik spėlioti. Linkiu tik, kad jinai nieko neapgautų – tai svarbiausia…
