Diena, kuri buvo po vakar

Šiandien atsibudau šaltame savo kambarėlyje ir jau maniau, kad nebus geriau nei nebuvo vakar. Tik netyčia pažiūrėjęs pro langa pamačiau: žiū, kaip gražiai ir stilistiškai tvarkingai sninga. Sniegas nubalina viską: purviną kiemą, juodą katę, lauke stoviniuojančią močiūtę. Iš pačio ankstaus ryto (12 val.) tai suteikė man energijos nugyventi šią (likusią) dieną. Taip kad: gyvenu.

Pusryčiams dariausi maistą iš lietuviškų produktų. Tai yra kiekvieno SSER studento vadinamasis pokelioninis periodas, kai šaldytuve dar pūpso lietuviškas sūris, kiurkso lietuviškas sviestas, lapso lietuviška mėsa, ir, aišku, kas be ko, galiausiai, stovi lietuviškas alus. Pastarojo kaina, vos tik kirtus nebeegzistuojančią Latvijos sieną, išauga kelis (itin didelius) kartus. Žmogus-lietuvis (ypač vyras) išstenėjęs (vyriškai) Latvijoje mėnesį, yra beveik visuomet gatavas (pasiruošęs) atiduoti už lietuviško alaus butelį kelioliką butelių rudo latviško skysčio (micro: and remain indifferent… M.H.)

Sėdžiu kaip ir vakar mokykloje. Bet mokykloje šilta, o lauke balta. Todėl, nepabijosiu to žodžio, čia yra jauku. Netoli manęs sėdi nedidelė krūvelė rusų, kurie mokosi, kad pasiektų daugiau nei neišlaikymą jau neišlaikytuose egzaminuose. Šiuo metu savo žodžiais jie suteikia mokyklai to rusiško žavesio. Mokykla tarsi atgyja… Pati ta aplinka kurybai. Todėl einu ir pakury… ėėė… parūkysiu (kad tik nepriprasčiau…). Še tai tau ir va dar kartą – neturiu ugnies… Nors gal ir gerai, kad neturiu. Dar padegčiau paskui kokios nors tautos atstovą…

Šiaip negaliu pasakyt, kad jaučiuosi itin gerai. Bet tikrai geriau nei vakar. Be to ir jūs, mielieji skaitytojai, komentuodami vakarykštį mano post‘ą prisidėjot prie mano padžiuginimo. Dėkui. Kibsiu gal į tą „malonų“ tvarkymąsi po persikraustymo. Juk taip smagu žiūrėti į didelę krūvą dėželių ir maišelių