Šiandien vėl grįžau į liūdną ir nelietuvišką Latviją. Kelionė buvo šaltoniškai ilga. Jokio džiugesio širdy. Jokios laimės akyse…
Paso netikrino. Šengenas mat. Važiuoji kaip į draugišką, kvailai šnekančią valstybę. Brolis latvis – tavo draugas, artimas tau, kaip Portugalas. Jokio džiugesio! Jokios laimės!
Bute netvarka, nes mes atsikraustėm. Tiksliau, dar net nespėjom atsikraustyt. Visą dieną tvarkiausi ir galo nematyti už maišelių ir dėželių. Pavargau kaip ekonomika. Jokios laimės akyse ir jokio džiugesio širdy…
Dabar esu mokykloje. Čia tamsu ir nieko nėra: tik aš su kambarioku Ignium. Slogi atmosfera, be laimės ir džiugesio širdy…
Rytoj reikia pradėt mokytis. Managerial Economics. Ech… Jokio džiugesio širdy ir jokios laimės akyse…
Tai štai, mielas skaitytojau, kaip negerai yra būti emigrantu… Pasilik Lietuvoje… Pasilikčiau ir aš… Jei galėčiau… Jau nebeturiu, kur grįžti…
