Nacionaliniai pirkimo ypatumai

Taigi kaip galėjote atspėlioti iš mano post‘o pavadinimo – šiandien buvau „Akropolyje“. Su šeima. Pramogaut ir pirkt. Bet nesumeluosiu pasakęs, kad papramogavau mažiau nei papirkau. Žmonių buvo tokia begalybė, kad net ištraukus šaknį būtų sausakimša. Eilės iki baklažanų. Vežimėliai lūžta. Kasininkės suprakaitavusios ir paraudusios (nuo darbo). Apyvarta? O, brolau brolužėli brolužulėžulį! Bandžiau paskaičiuot apytiksliai, tai net galva neišnešė (o tai reiškia, kad esama didelio skaičiaus).

Taip jau būna. Žmonės neturi ką veikti tarpušvenčių. Be to, pas gimines privažiuoja įvairių emigrantų iš Anglijos, Airijos (neslėpkim, ir laikini emigrantai iš Latvijos). Jie visi (išskyrus tuos, kurie yra laikini emigrantai iš Latvijos), turi parsivežę daug pinigų, svarų, sterlingų etc. ir išsikeitę juos į litus važiuoja į pramogų sostinę. Leidžia tie emigrantai (išskyrus tuos, kurie yra laikini emigrantai iš Latvijos) tuos pinigus viskam: televizoriams, ledui, blynams iš „Delano“ ir batams. Ir taip jie didina Lietuvoje infliaciją (kaip žmogus, leidžiantis nelaisvalaikį Latvijoje pasakysiu – infliacija ne juokas).

Tokie mes, lietuviai, jau esame. Pramogavimas mums yra pirkimas. Pramogų sostinė – pirkinių sostinė. Pramonė – pirknė (oj, čia mielas skaitytojau susigėdau, bet netrinsiu, kad man būtų pamoka). Juk galima pramogauti ir neperkant nieko – žiūrint TV arba būnant su draugais. Tik vat prekybininkai žino visų silpnybes ir prigalvoja visokių Kalėdinių nuolaidų (jeigu prekė kainavo X lt, tai reiškia, kad su Kalėdine nuolaida jinai kainuos 1.1*X, bet šalia bus nubraukta 1.3*X kaina). Todėl visi ir perka. Perku ir aš…