Pirmosios eilės mano blog’e

Šį savaitė - naujienų savaitė: vakar jums, mielieji skaitytojai, pateikiau turbūt pirmąjį post‘ą rimtesne tema. Tarsi to šią savaitę būtų maža - šmurkšt, dar naujieniau: nuo šiol blog‘e kartkartėmis paeiliuosiu (kaip sako vakarų ir kitose kultūrose - parepuosiu)

Savęs nenugalėjimas

Jo rankos nusviro, jis to nepadarė,
Keliai sulinko, tikrai nepavarė,
Negali, jį įvairios baimės kankina,
Jis prisimena, čia sužalotą savo kaimyną.
Jis žino, kas kaltas už tai, kad ištinęs
Kaimynas grįžo – ant jo kaktos buvo mėlynės,
Kaimyno rankos išsuktos, kraujo buvo ant krūtinės:
Už tai atkeršyt – pareiga jį patraukė.
Sušalęs visas ir, rodos, orą paskutinį
Į savo plaučius traukia, jo nelaukė
Niekas, tačiau jis čia atėjo, jį šaukė
Sąžinė, dalia jį vertė atiduoti auką.
Jis norėjo tai padaryti, ir net jei neišeitų,
Tai bent pabandyti, gal netyčia iškeistų,
Tas baimės valandas į triumfo minutę,
Jis juk turi galimybę, kad ir labai mažutę…
Tai garbės reikalas buvo, garbė jį surado,
Bet, deja, paliko, nes jam nepavyko,
Nugalėti savęs, jis tą šansą prarado:
Jis neišdrįso pačiuožti ant Akropolio ledo…