Kaip man sekasi?
Mano skaitytojai plūsta mane elektroniniais laiškais. Tarp begalinės galybės klausimų liūto dalį sudaro tokie, kaip pvz.: „Kaip tau, Aurimai, sekasi?“. Daugiausiai tokių laiškų atsiunčia mano mama. Kadangi tai yra klausimai, kurių labiausiai nemėgstu, tai nusprendžiau atsakyti į šį klausimą vieną kartą ir visiems laikams.
Normaliai.
Toks ilgas atsakymas į klausimą, kurį reikia galvoti labai ilgai. Mes tikrai daug ir ilgai svarstome prieš pateikdami šį klausimą objektui (dažniausiai žmogui, nors galima ir latviui), norėdami sužinoti jo sėkmės būseną. Todėl ir atsakymas turi būti apgalvotas, apsvarstytas, neįžeidžiantis jokios tautybės, religijos, ar nemėgstamo sporto klubo (pvz. Vilniaus „Lietuvos Ryto“). O netgi iš pirmo žvilgsnio toks kūdikiškai nekaltas atsakymas kaip: „Rytas buvo prastas kaip karvė, bet vakare valgiau austres (suprask: geriau)“, gali sukelti „Ryto“ fanų, induistų ir Austrijos feministinės moterų bendruomenės pasipiktinimą.
Mano atsakymas neįžeidžia nė vieno paminėto objekto, todėl jis ir yra tikrai geras. O jis yra geras, nes jis yra apgalvotas. O jį aš apgalvojau, nes turėjau laiko apgalvoti. O turėjau laiko apgalvoti, nes jaučiu, kad kažko nepadariau. O kadangi kažko nepadariau, tai turiu baigti rašyti ir padaryti tą plakatą apie SSE Rygą.
Moralas: apgalvokime savo klausimus bei atsakymus ir turėsime mažiau laiko.
