Penktadienis mūsų mokykloje – Ambasadors Day. Nevyko paskaitos (kas būna retai), o dauguma pirmakursių darė prezentacijas įvairiose mokyklose apie mūsų išskirtinę mokyklą. Man, kartu su draugu-kolega Karoliu, teko Aukštaitijos ir sportinės aprangos sostinė – Panevėžys. Turėjome daryti prezentacijas 5-oje vidurinėje ir Juozo Balčikonio gimnazijoje.
Keltis teko anksti – 6 val. ryto. Turint galvoje tai, kad dar nemažai buvo iš vakaro privakarota, toks ankstumas tampa dar labiau ankstesnis. Susiruošiau (apsirėdžiau kostiumą) ir laukiau savo partnerio namie. Autobusas iš Rygos stoties turėjo išvažiuoti apie 8 val. ryto.
7:20 jo dar nebuvo. Įtakos galbūt turėjo vakarykštis pasivaikščiojimas po naktinę-rytinę Rygą. Pats miegot nuėjau apie 3:52. Jo telefonas buvo išjungtas (arba bent įdėta viena iš krūvos kortelių, kurios numerio nežinau). Tai šiek tiek be galo nuliūdino, nes jau reikėjo žingsniuoti į autobusą, kas ko gero reiškė, kad prezentacijas turėsiu daryti vienas ir be jokių papildomų priemonių (dovanos etc.). Dar patikrinau jo buvimą mokykloje, bet žymių neaptikau. Ėjau į stotį ir mintyse keiksnojau pastarąjį slaviškai. Pagrindinė problema buvo tai, kad jo užduotis buvo susitarti dėl prezentacijų laikų ir išsiaiškinti kaip į tas mokyklas nueiti. Turėjau vykti nežinodamas kada ir kur, turėdamas tik laptopą su prezentacija.
7:57 buvau stotyje. Kasose man paklausus bilieto į Panevėžy pasakė, kad vienas už 3 min. išvažiuoja, bet jei nespėsiu – pinigų atgal neatiduos. Kadangi tai buvo vienintelis būdas spėti laiku į Panevėžį – bilietą nusipirkau ir bėgau iki autobuso. Kai jį pamačiau, jis jau buvo pradedąs važiuoti. Man pribėgus ir pabeldus – duris vairuotojas atidarė, tačiau buvo itin piktas ir estas. Atsisėdau ir supratau, kad skubu į nežinią. Toliau reguliariai skambinau Karoliui, bet rezultatas buvo netikęs. Tiesa, vienu metu jį buvo pradėję kviesti, tačiau po penkių pyptelėjimų pasigirdo užimtumo signalas. Bandžiau eiti per aplinkui skambinėdamas visiems, kas gali žinoti kaip su juo susisiekti.
9:45 partneris man paskambino… Jo būta tik ką atsikėlusio. Jis man pasakė į kokią mokyklą man eiti pirmiausia. Aš irgi jam pasakiau, kur jam eiti… Bent jau sužinojau apie nežinią ir ji tapo šiokia tokia žinia. Išlipęs Panevėžy paskambinau pažįstamiems, kilusiems iš šio miesto, ir išsiaiškinau kaip rasti tas mokyklas.
10:30 jau buvau 5-oje vidurinėje. Mane sutiko kaip kokią užsienio delegaciją. Supažindino su administracija, pavaišino arbata, pietumis ir pokalbiu. Prezentacija prasidėjo 12:00 aktų salėje, dalyvavo apie 60 per prievartą suvarytų moksleivių. Kalbėjau apie valandą, ganėtinai pavargau. Vienam kalbėti sunku. Prizų ir atmintinių nebuvo, todėl moksleiviai liko nieko nepešę; gavo tik informacijos…
13:23 partneris man paskambino… Jo būtą tik ką atvažiavusio į Panevėžį. Susitikome, kaip bebūtų keista, be jėgos panaudojimo. Aišku, keiksmažodžių nebuvo išvengta. Bent jau pagaliau turėjome visą atributiką, kurios iš tikro reikėjo prezentacijoje. Ėjome link J. Balčikonio gimnazijos: aš buvau neišsimiegojęs, todėl reguliariai nekonstruktyviai kritikavau išsimiegojusią kolegą (žinau, kad negražu, bet maniau, kad turėjau teisėtą teisę taip daryti). Ėjome pro užšalusią senvagę, šalia kurios buvo susirietusio ir rašančio dieduko - J. Balčikonio paminklas.
15:00 darėme prezentaciją J. Balčikonio gimnazijoje. Žmonės buvo nesuvaryti per prievartą, todėl jų buvo 15. Gimnazijos direktoriaus būta labai šnekaus ir greitai kalbančio. Moksleivių prezidentas aprodė gimnaziją (jinai graži, kaip gražus muziejus). Vėliau lygiai tas pačias vietas dar kartą aprodė ir mokyklos direktorius. Davė dovanų – 2005 metų Lietuvos ekonomikos prognozių kompaktą ir lankstinuką apie mokyklą.
Tai vatai taip praėjo Ambasadors Day. Keista būtų taip užbaigti pasakojimą (be jokios išvados ir pan.), bet aš ir pats keistas. Todėl - pabaiga.
